Apie literatūros erdves

Mokslas – jis aprėpia visas gyvenimo sritis. Mokslo tikslas yra suteikti, kuo daugiau objektyvių žinių, padeda pažinti, nežinoma paversti žinomu ir panašiai. Mokslas yra visur, jis nuolatos mus supa, dažnai veikia mums to nesuvokiant. Jis turi namus. Vieni iš jų – gatvė, jiems atstovauja masinė visuomenė. Švietimo ir mokslo įstaigos taip pat – mokslo namai, jiems atstovauja moksleiviai, pedagogai, kiti Švietimo įstaigų nariai. Jie taip pat sudaro visuomenės dalį, tačiau jų socialinis statusas yra kitoks. Labai sunku tiksliai nusakyti, kuris mokslas gali suteikti daugiau žinių. Sakoma, ką pats pasiimsi tą ir turėsi; gyveni ir mokaisi. Galbūt nėra būtina, kad mokslo namuose mus ugdytų Prof., Dr., Lek. ir kiti mokslo žinovai? Juk gatvės atstovai mokslo siekia patys, per patyrimą ir pasitelkdami kitas priemones.
Norėdami patekti į bet kuriuos mokslo namus, mes būtinai pirmiausia pateksime į GATVĖS mokslo namus. Žemiausią sluoksnį šių namų sudaro elgetos, benamiai, tačiau ar pagalvojote kokia aukšta kainą jie mokosi? Ar likusieji sugebėtų žiemą išgyventi nesušalę, maitintis iš didelių žalių dėžių prie daugiabučių. Ar jūs skaitytumėte laikraštį, kuriame trūksta kas antro puslapio? Jie skaito ne tik spaudą, bet skaito ir knygas. Mūsų tolerantiška visuomenė į kitus mokslo namus jų neįsileidžia arba žvelgia taip, kad šešėlyje gali įskaityti IŠEIK. O jie vieninteliai moka skaityti ištikrųjų, nes jie tą patį leidinį daugybę kartų skaito, kol negauna naujo. Ar įsivaizduojate kokia išmintis gali susikaupti su tokia gyvenimo patirtimi ir tokiu skaitymu? Mes niekad jų nekalbiname, o gal vertėtų.
Man artimiausios literatūrinės erdvės esančios universitete, ten aš būnų penkias dienas, 960 minučių per savaitę, nors tiksliau, dar galima pridėti penkias valandas kaip nieko, nes kiekvieną dieną, kažkodėl, atvykstu valandą ankščiau. Galbūt aš bijau kažką praleisti? Reikės pagalvoti. Universitetas vienas iš mokslo namų. Jis taip pat turi mažų kambariukų bibliotekų ir skaityklų. Ten susitinka visi ištroškę mokslo ir knygų skaitymo. Tarp jų patenku ir aš.
Ketvirtaisiais literatūros studijų metais pastebėjau gana įdomią tendenciją – dauguma paskaitų pavadinimų susiję su dėstytojo baigiamuoju darbu (nesvarbu bakalauro, magistrantūros ar doktorantūros). Ne vienas dėstytojas yra prisistatęs: „Laba diena, aš esu N. P., dėstysiu Jums ABC. Esu apsigynęs baigiamąjį darbą tema ABC. Mane labai domina ABC tikiuosi sudominti ir Jus“. Iš tokio prisistatymo leidžiu sau daryti išvadą, kad dėstomi dalykai gimsta iš interesų sričių. Taigi, iš karto kyla kita išvada, kad universitetai neturi mokymosi programų, o dėstomi dalykai priklauso nuo to, kas ateina dirbti į universitetą. Šitoje vietoje labai norėčiau klysti. Vėliau studentai bandomi sudominti begale knygų, garsių rašytojų, kurių nesame girdėję. Knygų skaitymas virsta knygų valgymų. Alkaniems studentams jos greitai virškinasi.
Įdomu tai, kad grožinės literatūros knygos pateikiamos kaip vienas iš pagrindinių literatūros mokslo šaltinių, o dar įdomiau, kaip iš jų gimsta įvairios literatūros teorijos. Nemažiau mane sudomino, kodėl kūrinio analizė gali būti pateikiama, kaip viena tiesa? Iš kur ji? Nejaugi visi tokios vieningos nuomonės? Aš nesutinku. Visai neseniai per Lietuvos ryto televiziją Sigitas Parulskis yra sakęs: „Aš niekada negalvoju, ką rašau. Aš sąmoningai nesirenku žanrų, juokaudamas sakau: žanrai renkasi mane“. Norėdama Jus įtikinti labiau galiu pacituoti/perfrazuoti ir Eglę Juodvalkę, kuri rašydama eilėraštį mamai, pastebėjo, kad jau yra septintame puslapyje ir savo eilėraštį greičiausiai pavadinsianti epu. Man tai labai primena visai paprastą blynų kepimą, kuomet muši kiaušinius, trauki miltus iš spintelės, imi pieną, cukrų, tuomet maišai ir kepi. Vėliau savo šedevru daliniesi su kitais, o jie skanauja ir receptą pagal skonį nagrinėja. Manau, su kūryba yra būtent taip. Nemažiau įdomūs yra senų kūrinių nagrinėjimai. Mano skaitymo patirtis rodo, kad rašytojai dažniausiai rašydavo apie savo epochos problematiką, aktualijas, išreikšdavo savo nuotaiką, emocijas, jauseną. O kas gaunasi, kai mes šiandieninį savo suvokimą uždedam ant tų senų laikų? Manau, gauname naujų interpretacijų. Todėl drįstu teigti, kad vienos tiesos apie kūrinį būti negali. Pritarus daugelio nuomonei, mes susitapatiname su mase, bet juk ne to mus moko universitetai.
Ar jums nekyla klausimas ar yra skirtumas tarp literatūrinio vakaro ir akademinės paskaitos. Skirtumų yra – juk visada jų galime rasti, jeigu jų ieškome. Kūrinių skaitymas, analizavimas yra pagrindas literatūrinio vakaro ir iš dalies paskaitos. Literatūros paskaitų metu analizuojamas ne tik kūrinys, bet ir jo struktūra, žanras, kaip jis atspindi savo srovę, epochą. Gilinamasi į literatūros istoriją, taikomos literatūros teorijos ir kritikos. Šioje vietoje viskas gerai, tam ir yra aukštosios mokyklos, kad galėtumėme labiau lavintis. Tačiau, argi mes to paties negalime pritaikyti literatūriniams vakarams? Šalia įspūdžių dalijimosi, tekstų citavimų, žinomų kultūrinių ar autorių biografinių faktų galima taip pat daryti išvadas, o gal netgi sukurti naujas ar koreguoti senas teorijas. Galų gale, kas yra literatūros teorijos, juk tai ir yra bandymas aiškinti kūrinį.
Visuomet smagu skaityti gerą knygą, žiūrėti įdomų spektaklį ar filmą, o vėliau dalintis įspūdžiais, pastebėjimais, diskutuoti, analizuoti problematiką. Bet juk panašiu principu vyksta paskaitos, vyksta mokslas! Šaunu! Vadinasi, galima studijuoti ir namie su artimaisiais. Norėdami įgauti daugiau žinių derėtų studijoms pasirinkti senelius, kurie turi daugiau patirties, ir bet kokiu atveju yra ir bus artimesni, mums jau, seniems laikams. Štai čia ir iškyla pagrindinis skirtumas tarp gatvės ir švietimo įstaigų studentų. Švietimo įstaigų atstovai yra diplomuoti, tai įrodo jų išsilavinimą. Diplomuotas literatas turi teorinių literatūrinių žinių, tuom jis ir skiriasi nuo žmogaus iš gatvės. Nors ... bibliotekos atviros visiems.