Vakaro elegija

Tamsu, lyg užvėrus vartus
į niekeno sodo kamputį
ir lyja, nors giedras dangus,
ir trupa nuo stiklo minutės.

Suskaičiuoti visi kambariai
prie nukraustyto balto stalo,
susėda ir tyliai kažkas
vis ranka į suolą dunksena.

Ir prasideda žvakės šviesa,
lyg atėjus viešnia iš dienos
tik už didelio balto stalo
susėdę pritrūksta kalbos...