Mano pėdos bijo sudaužyto stiklo,
Todėl aš gyvenu virš debesų.
Ant žemės būna šalta ir tamsu,
O saulė aukštai ir naktį šildo.
Mėgstu virš bedugnės balansuoti
Ir nebijoti nieko visiškai,
Kai pasiglemžia į dugną purslai
Jūros ar laukai migloti.
Aklavietėj kasdien aš gyvenu,
Bet būtent ji mane gyvent išmokė.
Čia obuoliai visad sunokę
Ir gausiai prikimšti nuodų.
Taip kuriu šį savo sodą,
Kvapnų kaip Veneros odą.