Atspindys

Taigi tamsa tapau mėlyna ir truputį
Barstyta tarsi cukrum, tačiau kažkaip kartu
Kartu kaip norisi sugerti properšas žydrynės
Ir tiek nedaug jos į akis pribyra
O kas patenka tai stiklais
Stiklingais žodžiais vis išeina
Jie eižėja ir skyla
Ir dienas sprangina
Kol ateina tie su dalgiais
Ir tyliai uždusina
Nes kirsti jau nebegražu

Tik tyliai dienos eina
Kol virsta ežeru minčių
Išnyksta raktai, bet juk vis tiek nebėra
Net spynų
Tik truputėlį duotų dar dangaus į šaltą dūšią
Ir atsiklaupt po medžiais palei upę, kur iš lėto
Srūva
Iš lėto ir iš gražumo
Nes lemta atspindėti

Ežere minčių nuskęsta dangūs
Nuskęsta ir prisikelia per jausmo pūgą