Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Stoviu miegamajame, žvelgiu pro langą. Lynoja. Stebiu lietaus lašus, lenktyniaujančius ant stiklo. Žvilgsnis užkliūva už kitoje gatvės pusėje esančios stotelės. O štai ir žavi  kukli raudonplaukė. Vadinasi dabar be trijų minučių pusė dešimtos ryto. Ši informacija visiškai tiksli. Ta mergina jau keturis mėnesius stovi čia kiekvieną dieną išskyrus savaitgalius, be trijų minučių puse dešimtos ryto. Aš jos neseku, bet kadangi mėgstu žiūrėti pro langą, stebėti praeivius, tad atkreipiau dėmesį į ją. Jau pirmą dieną ji pasirodė įdomi, dėl ugnies atspalvio plaukų, surištų juosta, bei kuklumo. Ji kasdien ten stovi taip, lyg norėtų išnykti nuo žemės paviršiaus. Šypteliu. Jei ji atėjo, vadinasi po minutės pasirodys ir jis. Tokia pat tiksli informacija. Ir ji eilinį kartą pasiteisina. Jis ateina į stotelę, atsistoja per žingsnį nuo jos. Prisėdu ant palangės, pasirengęs stebėti juos. Jau keturis mėnesius jis mėgina ją užkalbinti. Keturis mėnesius ryja ją akimis. O ji stebi jį trumpais žvilgčiojimais. Jis norėjo ją kalbinti, net prasižiojęs buvo, bet sutikęs jos akis apsimetė, kad žiovauja. Taip pat bandė ir ją paliesti. Irgi nesėkmingai. Ji kaskart sutrikdavo, jis staigiai atitraukdavo ranką. Ritualas prasideda ir šįryt. Žvilgsniai. Pora nedrąsių šyptelėjimų. Mindžikavimas vietoje. Tai truks dar septynias minutes, kol atvažiuos autobusas. Tada jie pranyks jame ir stotelė vėl bus tuščia. O rytoj jie vėl bus ten, stebės vienas kitą ir vėl nepasakys, kad vienas kitą myli. Jausmas, kurį pastebėtų net aklas, toks matomas, aiškus, suprantamas. Ko gi jie delsia? Nejau patys nemato? Jau senai turėjo būt kartu, o čia kažkokia pantomima užsiiminėja.
  Gerdamas atšalusią kavą stebiu ritualą. Sekundės bėga, o jie ir toliau lieka nebylūs, nors jų širdys jau senai susikalbėjo. Ji, trapi lyg plunksna, pažeidžiama dėmesio ar bet kurio staigesnio judesio. Slepiasi nuo pasaulio, lyg žuvelė tarp uolų ir jūros žolių. Jis, lyg paukštelis, sukantis ratus. Trokštantis patirti, atrasti, bet nuskrendantis, nuo kiekvieno judesio. Ir tyla, lyg vandens linija, skirianti juos. Atrodo tereikia, kad jis panertų, arba ji bent sekundei iššoktų virš vandens ir du pasauliai susitiktų. Tereikia vieno postūmio....
  Staigiai žvilgteliu į laikrodį. Po dešimtos keturios. Turbūt nespėsiu. Bėgte pasiekiu koridorių, aunuosi batus. Tiesiai ant pižamos velkuosi striukę. Išbėgdamas užtrenkiu duris. Laiptais tiesiog skrendu, o ne bėgu. Išbėgu laukan. Matau juos ir atvažiuojantį autobusą. Kelios būsimos sekundės nulems viską. Bėgte kertu gatvę, pasuku link jų, bėgu pro juos. Lyg netyčia pastumiu jį. Vyrukas instinktyviai apsikabina merginą, kad nepargriūtų. Aš stabtelėjęs sumurmu kažką panašaus į „Atleiskit“ ir apsimetęs, kad vėluoju, nuskubu už kampo.
    Iš už kampo stebiu tyliąją porelę. Autobusas atvažiuoja, sustoja. Atsidaro durys. Porelė nei nesujuda. Stovi apsikabinę. Palaukęs vairuotojas uždaro duris ir nuvažiuoja. Porelė vis dar stovi ten. Aš taip pat. Juk mano namas tiesiai priešais stotelę. Net jei grįžčiau iš kitos pusės, jie pastebėtų mane įeinantį. Tad stoviu ir šąlu, šį rudens pabaigos rytą, su pižaminėmis kelnėmis. Jaučiu, kaip stingsta kojos. Laikas bėga, jie nejuda. Tik šnibždasi. Nuolat tyliai kalba. Stoviu atsirėmęs į mūro sieną ir keikiu save už romantinį kvailumą. Gal lietaus lašai ant lango mane taip paveikė, gal ir tai, kad jau daug metų gyvenu vienas. Bet kuriuo atveju aš tuoj peršalsiu. Šalta kojoms, o pirštai jau pavirto ledukais.
    Galiausiai porelė pajuda.  Pėsčiomis eina ton pusėn, kur nuvažiavo autobusas. Lėtai, neskubėdami. Palaukiu, kol nueis kuo toliau. Išeinu iš už kampo, ristele kertu gatvę. Man pypina nepatenkintas automobilio vairuotojas. Nekreipdamas į jį dėmesio einu namo. Nusirengiu šlapią striukę, permirkusią pižamą, padžiaunu batus. Rytoj sirgsiu. Tai garantija. Kažin, ar buvo verta?





    Šį rytą, vėl stoviu miegamajame, prie lango. Tik nebegeriu atšalusios kavos. Šį rytą ją keičia karšta žolelių arbata. Per vakarykštį pasilakstymą lietuje užsidirbau slogą ir gerklės uždegimą. Ir dėl ko?
Žvilgteliu į laikrodį. Be trijų minučių dešimt. Jos nėra. Sutrikęs pasitikrinu kalendorių, ar šiandien ne šeštadienis. Nu ne, ketvirtadienis. Tai kur dingo vienas iš visatos dėsnių?
    Stoviu prie lango dar porą minučių. Nusistebiu pagavęs save sekant laiką. Aš ką, išprotėjau? Radau dėl ko sukti galvą. Turbūt nuo vienatvės smegenys skystėja.
    Jie pasirodo po dešimtos dvi. Abu, susiėmę už rankų. Jos ugniniai plaukai nebesurišti juosta, o krentantys ant pečių bangelėmis. Ji šypsosi. Jis taip pat. Nesiliaudami kalbėti sustoja stotelėje. Iš pradžių per žingsnį vienas nuo kito, tuomet susižvalgo, kartu nusijuokia ir apsikabina. Oho, aš pakeičiau visatos dėsnį...  Žuvelė iškišo galvą iš vandens, o paukštelis išnėrė iš debesų ir du pasauliai susitiko. Nusišypsau. Staiga mergina, turbūt pajutusi mano žvilgsnį pažvelgia tiesiai į mane. Sutrikęs spoksau į ją. Parodžiusi į mane pirštu ji kažką sako vyrukui. Jis taip pat žiūri į mane. Abu man pamojuoja. Nežinodamas ką daryti, atsakau tuo pačiu. Jie nusišypso, mergina parodo į save bei vyruką, priglaudžia delną prie krūtinės ir linkteli man. Tai padėka. Aš taip pat linkteliu, parodau į viršų iškeltus nykščius. Jie nusijuokia.
    Atvažiavus autobusui jie kartu pranyksta jame. Autobusui nuvažiavus lieka tik tuščia stotelė. Pamąstau, kad kažkurie dėsniai keičiasi, o kai kurie ne. Atsiranda trauka, meilė, santykiai, o ši stotelė vis vien lieka viena. Stotelė ir vyrukas, kasdien pro miegamojo langą žiūrintis į ją...
2012-11-05 11:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-18 13:11
Lengvai
oj, kiek klišių ir kokie kartoniniai veikėjai! Na, bet teisingumo dėlei pridėkim, kad pasakojimas sklandus, nuoseklus, stilius neblogas, neskaitant kai kur išlendančių kliurkų ("Nu ne, ketvirtadienis."). Istorija neįdomi, iš karto kyla klausimas, kas tas vyras, kad kasryt pusę dešimtos dar sėdi namie, užuot ėjęs į darbą, ir spokso pro langą?

3, bet manau, kad galit ir geriau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-06 18:47
Marquise
Mano nuomone labai paprastas siužetas ir paprastas dėstymas. Vidutiniška.
Duodu III
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-05 13:31
grynasgonzo
Kas, velniai rautų, eina į darbą ar mokyklą dešimtą valandą. Apie bedarbį P. Tomą nekalbu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-05 12:57
begemotas_
visai nieko.
reiktų sakinius ilgint ir truputį apvalyt.
priminė vienam filme Doną Amorę
filme tai buvo meilės šeima, na tokia mafija
chi
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą