Tėveliui

Vaikystėje kvepėjai man geležimi,
o vasarą dar ir žalia žuvim
(juk tu buvai tada žvejys),

ir dar kelionių vėju, kai
laukdavau tavęs sugrįžtant
prie slenksčio duobę išstovėjus...

O po kelionių vakarais
užpildydavai tylą
pianino švelniais garsais.

Dabar vargonų skambesy
jaučiu, kaip tavo pirštai
švelniai liečia klavišus.

Kaip kažkada vaikystėj, 
vėl sielos kuždesį girdžiu:
„tėveli, man esi labai brangus.“