Tik serbentai atsitiesia

Vasara pačiame gražume. Nepaprastai žalia ir kvapnu. Nosį kutena gvazdikėlių, piliarožių, vyšnių, jurginų ir kitų augalų, sodintų kartu su mama, kvapai. Išvydus gamtą, sunku šnekėti. Atrodo, ne čia esu. Jaučiuosi apnuoginta. Siela tartum atverta pasauliui.
Vidury sodo auga raudonų serbentų krūmas. Jis šią vasarą nokina ypač daug uogų. Raškau, raškau, ir vis tiek gražuolės pūpso kiekvieną dieną, atrodytų tos pačios, tačiau iš tikrųjų jau kitos.
Pamenu, kai buvau mažutė. Gal ketverių ar penkerių metų, kai mama jau leisdavo eiti pasiraškyti uogų vienai. Tada serbentai buvo bent trys. Gražūs. Žiema irgi graži pasitaikė – saulėta ir speiguota. Krūmai neatlaikė, nušalo – kitąmet nė vienas neparaudonavo. Du serbentus iškart nupjovė. Tik vieną paliko. Vien tam, kad kiemas ne toks tuščias atrodytų. Netikėtai visiems po poros metų jis ėmė nokinti uogas – atsitiesė. Aš, žinoma, skabydavau išsiilgtąsias vieną po kitos. Vieną po kitos kasryt – cikliškai. Kraupu, bet galėjo ir jį nukirsti.
Sodo šone – šulinys. Prie jo, išvertęs pilvą, kepinasi Rainys, mūsų katinas. Jis irgi atsitiktinai pas mus apsigyveno. Sykį nelaimėlis atklydo visas sudraskytas, išvargęs. Priglaudėme. Godžiai ėdė – neužilgo pasitaisė. Dabar jam dveji metai, puikiai gaudo peles. Dar puikiau gaudo mano koją, kai einu pro šalį. Taip pat ir dabar. Nepykstu ant savo gauruoto bepročio. Nesugebu pykt, kai taip karšta. Jei būčiau šuo, turbūt padvėsčiau. Lendu į tvartą. Pirmąsyk noriu, dažniausiai reikia. Tokia ta buitis.
Iškart suraukia nosį. Veido išsišovėlė niekaip nepripranta. Bent ausys kitokios – paršelių žviegimas nebetrikdo. Kartais net glosto. Ne kartais, retai.
Susisuku greitai. Būrys veikiai apspinta lovį. Viena net, atrodo, piktai kriukteli, nes dar stoviu šalimais. Gerai, gerai, nepykit tik, einu.
–  Verute, juk sakiau, jau vakar sakiau, kad palauktum, kol bent koks debesis užslinks. Velnioniškai karšta! – išgirstu mamos balsą.
–  Žinau gi, bet ar tu pas juos nueisi? Ne, tai ir neskalambyk varpais kaip pablūdus, – atsakau įėjusi.
–  Na gerai, gerai. Būk tokia gerutė, užkaisk arbatos.
–  Tuoj.
Mama jau savaitę nepakyla iš lovos – serga. Tad man tenka atlikti mudviejų darbus vienai. Taip pat ir rūpintis ja – tėvo seniai nėra. Pas kažkokią mergą į miestą išrūko. Jam tai atrodė normalu.
–  Ačiū, Verute, ačiū, – dėkoja mama, imdama arbatą. Dar karšta. Per karšta. Bet ji gurkšteli.
–  Nu jau visai sublūdėjai. Sergi tai sergi, bet nusideginus lengviau nebus.
Mama tyli. Abi tylime. Nejauku.
–  Ryt pakviesiu felčerę. Karšta ne karšta – turės ateiti, – tariu.
–  Kamgi, dukrute, žmones kamuoti? Paprasta liga – praeis.
–  Ryt ateis felčerė, – pakartoju ir nueinu į savo kambarį.
Ji šneka kasdien vis tą patį. Nuo tada, kai susirgo. O man neramu. Atrodo, ji to nepastebi.
Kambarys neerdvus. Kita vertus, daug vietos nereikia – juk beveik visą laiką praleidžiu lauke darbuodamasi. Kai būnu čia, vadinasi, atsirado laisva valandėlė. Skaitau. Nutinka tai retai, bet džiugina.
Taip ir dabar. Išsitraukiu apdulkėjusią knygą. Atsiverčiu. Pro langą spigina saulė. Ne ją matau – knygoje aprašomas vietas.
–  Verute, ateik, pasišnekėkim, – išgirstu mamos balsą. Dar nespėjau nė trečdalio! Tiek to, einu.
–  Verute, tu jau nepyk, kad felčerės nenoriu matyt, tiesiog...
–  Ką, mam? Gi jau sakiau, nori tu to ar ne, ryt ji ateis.
–  Ji vis tiek nepadės, – atsidūsta.
–  Gal šnekėkim tiesiai šviesiai ką? Po tėvo durnysčių nebesinori užuolankų.
–  Gerai, dukrute. Nenorėjau tau šito sakyti, bet jaučiu, kad reikia. Mano laikas ateina.
–  Koks laikas? Na ką čia dabar šneki?
–  Aš jaučiu, supranti?
Kūnu nuvilnija šiurpulys. Ląsteles, ko gero, ištinka mikroinsultas. Atrama tarsi slysta iš po kojų.
–  Jau visai sudurniavai, mama. Pagulėk, pailsėk ir rytą kaip nauja būsi, – atšaunu pyktelėjusi.
–  Paklausyk, paklausyk, Verute, – šneka ji įkandin.
Neklausau ir dumiu lauk. Anapus traškančios būties.
Lyja. Man patinka lietus, tačiau ne dabar, ne šiandien. Šokit, paiki lietaus lašai, šokit raganos ant kalnų. Šokit ir jūs, dvasios. Tik ne su jais – su manim. Už mamą. Ir mes šokame. Jų nematau – jaučiu. Sukamės ratu, taškome balas, trypiame žoles. Atsitiesit, brangiosios! Elgiuosi kvailai. Kartais reikia.
Galva veikiai apsvaigsta. Neišsilaikau ant kojų – trenkiuosi žemėn. Tysau. Pulsuoju. Įkvepiu – iškvepiu.
Šąla. Artinasi naktis. Aš vienmarškinė susišiaušus. Tarsi pasmerkta sustingti. Iš tiesų pasilikti nuoga – vėjas nuplėštų drapanas, atvertų kūno paslaptis. Mirtis išrengtų sielą.
Kambaryje nuaidi gargaliavimas. Veikiai atšylu. Pašoku. Lekiu vidun. Nemąstau.
Mama tyli, nepraveria burnos. Dabar tyli tik ji. Aš sriūbauju. Garsiai. Lauke ima ošti medžiai. Girdžiu traškančius nuo vėjo jų kamienus.
Paliečiu mamą. Visai atšalusi.
Gal valandą guliu parimusi ant jos. Nebeverkiu. Dabar jau norisi patylėt kartu su ja. Patylime. Tada vėl išeinu laukan. Tiesiog noriu pravėdinti mintis.
Mama ateik, mama padaryk, mama atstok, mama nelįsk, mama ir mama n kartų. Per dažnai ją „mamindavau“ matyt. Ėmiau ir nuskabiau iki galo. Visai kaip serbentus. Tik jie atsitiesia, o ji...
Užgriežia griežlė. Tarsi tildo mane. Neverk, sako, nereikia. Vis dar krenta lašai, gaivindami žemę. Gyvuliai nurimę, nutilę. Visa gamta suklususi, pasiruošusi nakčiai. Tuo pat metu rodosi, kad visi aplinkui jaučia, jog kažkas pasikeitė.
Pasikeičiau ir aš.