Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Aurimaz Aurimaz

Kelios dienos iki rinkimų (zi end)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


2025 m. Kovo 17 d.
37 dienos iki rinkimų
Teisingumo Ministerija, Vilnius


Vidurdienį Teisingumo Ministerijos koridoriuose padorus žmogus nebūtų sutikęs nė gyvos dvasios. Kažkur čirpė įkaitęs telefonas, garsiai burbuliuodamas virė kavos aparatas, o visos gyvos dvasios buvo išlėkusios parūkyti ir pasitarti itin svarbiais valstybinės reikšmės reikalais. Pavyzdžiui, kaip išsilaikyti savo poste dar porą kadencijų, arba kaip gauti kuo didesnę išeitinę. Visi kiti klausimai buvo antraeiliai, arba n-tosios eilės.

Tokioje mirtinoje įstaigos tyloje niekas nebūtų išgirdęs dviejų riaumojančių vyrų, nes kabinetų sienos čia buvo padengtos trigubu garsą sugeriančiu sluoksniu, idant kokios nelabosios jėgos nenuklausytų, apie ką ministrai, jų patarėjai ir šiaip verslininkai kalbasi susitikimuose.
O riaumojo ne kas kitas – pats Žemgrobis, pritariamas Smarvydo. Jiedu buvo įspraudę į kampą apvalų vyruką dar apvalesniu veidu, kuris šiaip užėmė gana aukštą postą.  Kas keisčiausia, šis vyras, net ir aršiai ujamas giminaičio su bendrapartiečiu, kažkodėl visą laiką keistai šypsojosi ir linkčiojo galva, lyg būtų pauostęs kažko „vežančio“.
- Bet tai skandalas kažkoks, jomajo! – griaudėjo Žemgrobis, susikišęs abi rankas į kišenes. – Anksčiausiai iš ryto, kai visi normalūs žmonės miega, tu leki tikrinti popierių ir tvirtinti kažkokios šūdpartės!  Neleistinu laiku! Kas tavo suknistoj galvoj dėjosi, Raima?! Tu bent... tu bent galvoji apie pasekmes?!
- Jų vadas buvo labai malonus žmogus, - sukikeno storulis ir kaipmat gavo spyrį į šoną nuo Smarvydo. – O ko jūs norite, kliamba?! Patys sudarinėjate koalicijas, kai laikas seniausiai pasibaigęs!
- Ė, tu čia nelygink mūsų su kažkokiais... tiesiog nelygink, supratai?! – užkaukė Smarvydas. – Mes tau pinigus, po galais, mokame, kad būtų tvarka! Tu, kliamba, netgi esi jo giminaitis! – parodė į Žemgrobį. – Su giminėmis taip žiurkiškai net pats Skrudžas nesielgė!
- Ir ką dabar darysi, kad ištaisytum viską? – kilstelėjo smakrą Žemgrobis. – Kažką reikia daryti, jie pernelyg greitai rėmėjus renkasi! Turėsi rasti klaidų jų popieriuose, Raima! Turėsi juos mesti iš žaidimo, taip toliau tęstis negali!
- Aš negaliu jų išmesti, - sukikeno storulis. – Jūs nesuprantat, vyrai! Jų vadas TOKS žmogus, TOKS bičas... Nagi negaliu aš jų išmesti!
- Kiek jis tau sumokėjo? – paklausė griežtai Smarvydas.
- Tai kad nieko jis man nemokėjo...
Smarvydas susižvalgė su Žemgrobiu.
- Tai ką, tu jam už gražias akis paslaugą padarei? Ar tau leido šikną pabučiuot? Kažką juk vis tiek turėjo duoti, negi tu čia į samariečius užsirašei?
- Sakau, vyrai... Jūs dar nebuvote sutikę tokio malonaus ir tvirto žmogaus. Pamatytumėt – pasiduotumėt ir iš viso nebekandidatuotumėt, - šypsojosi storulis. – Šlovė Roboto partijai! Kad tik daugiau tokių...
Smarvydas vėl spyrė Raimondui į šonkaulius, bet šis net nekriuktelėjo – toliau kvailai šypsojosi.
- Iki vakaro kad jų neliktų sąrašuose, supratai? – bedė pirštu.
- Negaliu niekuo padėti, chi chi! – užsikvatojo Raima. – Roboto partija nugalės! Ji neįveikiama! Balsuokite už Roboto partiją!

- Kaip manai, preparatas A? – kreipėsi į Žemgrobį Smarvydas.
- Tai kad poveikis nepanašus, - suabejojo šis. – Jeigu kas ir papurškė, šmikis turėtų svaigti nuo skaičiaus, o ne nuo kažkokios personos... Čia kažkas kita.
- Bet aiškiai juodosios technologijos...  Ė, Raima, ką tau į veidą purškė? Matei flakoną su raudonom rožėm, kaip nuo dezodoranto?
- Jokio flakono nebuvo, - papurtė galvą storulis. – Jokių juodų technologijų. Tik jaunas, gražus, protingas vyras. Ech, būtumėt matę...
- Kaip jis atrodo? Gal Dovydas Skrebonis? Juk matei Dovydą Skrebonį savo kabinete, taip?! Tą šūdžių iš Tiesos partijos!
- Neeeee! – sukikeno Raima. – Ten buvo visai ne jis. Skrebonis, palyginus su tuo angelu – apvalus NULIS! Tegyvuoja roboto partija!

- Iš šito žąsino nebus  jokios naudos, - atsitiesė Smarvydas.
- Tai jau taip. Ką darom?
- Kviesti spec.  tarnybų negalime, -susimąstė Smarvydas. – Dar išsiaiškins, kad ir mes sąrašuose nelegaliai. O ten aš neturiu ko paspausti. Gal tu ką turi STT?
- Nieko, deja...
- Kliamba, nepavydėtina padėtis.  Bent jau galime šitą pusprotį išvežti iš čia, kad iki vakaro neužregistruotų dar šimto partijų. Palikime raštelį, kad serga. Dabar visi serga, kai tokia įtampa prieš rinkimus. Niekas nenustebs.
- Padėk j pakelti, - pasilenkė Žemgrobis. – Eime, Raima! Tu čia nelieki.
- Bet aš darbo turiu dafiga!
- Batą tau į šiknaskylę, ne darbą! Nagi, stokis, parvešiu namo! Ir kad iki rinkimų nesirodytum darbe, supratai?!
- O jūs už Roboto partiją balsuosite, ar ne?
- Taip, būtinai, kliamba! Ir dar visus saviškius priversime.
- O tu man meluoji, mielas Žemgrobi! – sukrykštė Raima nejausdamas, kaip skystėja jo smegenys.
- Nemeluoju, prisiekiu. Bus tavo Roboto partija pirmoje vietoje, pažadu! O dabar eime!

Du vyrai ištempė trečią į tuščią koridorių. Nors kelias iki automobilių aikštelės buvo neartimas, jų neišvydo nė viena gyva dūšia.
Štai taip dirbo Teisingumo Ministerija antradieniais.

- Uch! – išvertė krovinį ant galinės sėdynės Smarvydas. – Gerai, tarkime, parvešime šitą žąsiną namo. O ką darysime su  šūdparte?!
- Padarysime netikėtą vizitą, - pasiūlė Žemgrobis. – Turiu porą blakių. Manau, rytoj iki pietų turėsime ką pakišti STT – tegu aiškinasi. – Jeigu jie naudoja preparatą A, arba kažką dar baisesnio, tai sužinosime.
- Taip, - atsidūsėjo Smarvydas. – Gal ir neblogas planas.
- Blogi blogi berniukai, - sukikeno Raima ant galinės sėdynės.
Žemgrobis sunkiai atsiduso ir liepė automobiliui užsivesti.
Netrukus tylus it žemė limuzinas jau lėkė gatve, nešdamas savyje krūvą paslapčių ir tris šimtus kilogramų žmogienos.


2025 m. Kovo 17 d.
37 dienos iki rinkimų
Vilniaus centras, po dviejų valandų.


Gatve riedėjo nedidelis  žalias automobilis, kuris įprastą dieną tikriausiai nebūtų išsiskyręs iš visų automobilių masės, jei ne galybė garsiakalbių, sumontuotų ant stogo. Kažkas nepagailėjo vargšo automobilio metalo ir prigręžiojo plačių skylių, kad galėtų prakišti vidun kabelius. Šitas garso ir žemų dažnių stebuklas lėtai riedėjo gatve, o garsiakalbiai plyšojo visu pajėgumu:
- Roboto partija! Mes turime žvilgantį, žmogaus ūgio ir netgi besišypsantį robotą, kuriam nereikia valgyti, gerti ar miegoti, todėl jokių papirkinėjimų, mieli Lietuvos žmonės! Vyriausybė dirbs Jums dvidešimt keturias valandas per parą, o jeigu ir nedirbs – Jūs būsite pamaloninti tikrai nuostabiais šokiais ir linksmybėmis! Ateikite šįvakar į Sereikiškių parką ir iškelkite rankas už
ROBOTO PARTJĄ! (minios klyksmas ir masinės ovacijos).

Nugalėtienė atsargiai iškišo galvą iš už autobusų stotelės kampo ir suraukusi nosį stebėjo artėjantį automobilį. Ji nemėgo, kai kas nors bandydavo išknisti protą ir dabar jautė, kad protas knisamas pilnais pajėgumais.

Sužviegė sirenos. Prie žaliojo automobilio artėjo policijos patrulis, kuriam įkandin riedėjo senutėlis, bet puikiai išlaikytas „žiguliukas“.
Pora manevrų – ir žaliasis automobilis buvo sustabdytas. Iš policijos automobilio išsirito du patruliai, o iš sustojusio žiguliuko – kažkokie vyrai su treningais. Įgudusi Nugalėtienės akis pažino operatyvinio skyriaus darbuotojus.
Vyrai apstojo žaliąjį automobilį. Penkios sekundės patruliui prisistatyti, kelios akimirkos dokumentams paimti ir patikrinti. Ir perduoti tolyn, kad surašytų visus įmanomus ir neįmanomus pažeidimus. Nugalėtienė neabejojo, kad pažeidimų bus daug. Paprastai patruliai su operatyvininkams be reikalo nevažinėtų.
Per gatvės šurmulį ji negirdėjo, ką pareigūnai aiškina vairuotojui, tačiau be galo nustebo, kai staiga visi vyrai žengė atgal, nusišypsojo ir atidavė pagarbą. Žaliasis automobilis ūmai vėl pajudėjo iš vietos, o jo garsiakalbiai pragydo naują agitaciją Roboto partijai.
- Balsuokite už Roboto partiją! Vienintelę partiją Marijos žemėje, kuri pasiruošusi dirbti kiaurus metus be išeiginių!
- Už Roboto partiją! – džiaugsmingai unisonu suriko policininkai ir operatyvininkai automobiliui iš paskos.
- Preparatas A?.. – sutrikusi sumurmėjo Nugalėtienė. – Bet ne, nuo preparato A nėra tokių efektų. Nejaugi...

Staiga ji prisidengė veidą palto apykaklės kampu ir visu greičiu nėrė į artimiausią skersgatvį.
- Ba velniai, jau pradėjo naudoti preparatą B! * Kaip aš anksčiau nesupratau?! – spjaudėsi babulencija. – Viskas, mano vizitas baigtas, maunu iš čia!



2025 m. Kovo 17 d.
37 dienos iki rinkimų
Roboto partijos būstinė (pagal deklaruotą adresą)


Juodas limuzinas sustojo prie šaligatvio. Smarvydas atsargiai pravėrė langelį, iškišo galvą ir įtariai apsidairė.
- Tai kad čia nieko nėr! – karktelėjo.
Gatvė vedė į miesto pakraštį ir užsibaigė čia pat, pliurzėje. Vos už kelių metrų dūzgė elektros pastotė.
Žemgrobis išsirito pro duris ir pažvelgė per mašinos viršų.
- Gal ne ten atvažiavom?..
Abu vyrai sulindo į vidų, kad pastudijuotų „TomTomą“.
- Tai kad ten... Velnias, nieko nesuprantu, - pasikrapštė pakaušį Smarvydas. – Čia net žmonių nėra, nė vieno valkatos nesimato.
- O kur tiksliai tas septynioliktas namas?
- Eime, pabandysime surasti.

Jiedu išlipo iš automobilio ir patraukė prie artimiausių pastatų – sukežusios lūšnos ir medinės malkinės be vienos sienos. Net lauko tualetas buvo pažymėtas šešioliktu numeriu, bet septyniolikto niekur nesimatė.
- Yra kas namie?! – pasibeldė į lūšnos duris Smarvydas. – Ei, žmonės gerieji, kur čia rasti septynioliktą namą?
- Ką? – iškišo galvą sukriošusi bobulė. – Aš neužsakinėjau jokių bananų!
- Laba diena, - parodė dirbtinę šypseną politikas. – Klausiu, kur rasti septynioliktą namą, ponia.
- Ai, namą... Tai va, visi lyginiai skaičiai po šita gatvės puse. Nelyginiai – anapus.
- Tai kad anapus nieko nėra!
- Šieno? Ne, šieno irgi neužsakinėjau...
- Aš sakau, kliamba, kad kitoj pusėj tuščia! – suriaumojo Smarvydas bobulei į ausį.
- A tai ko jūs norit?
- Ai, nieko... Štai, paimkite bukletą ir balsuokite už SuperLietuvos partiją!
- Aš kotletų pusryčiams iškepiau, pietums neliko.
Smarvydas sugriežė dantimis ir paliko bobulę ramybėje, kol netyčia nenusuko jai sprando. Rinkėjai tokį jo poelgį vargu ar įvertintų labai teigiamai.
- Greičiausiai bus ta gamykla, - parodė Žemgrobis į pastatą išdaužytais langais. – Nes prisiekiu savo pastipusia kate – čia daugiau nėra normalių skylių.

Bet nei „gamykla“, nei vėliau surastas alaus baras neturėjo tokio numerio, kurio reikėjo. Kai abu politikai nusilakstę grįžo prie automobilio, Smarvydas pagaliau praregėjo.
- O tu kliamba! – parodė jis pirštu.
- Nu visiškas pypiec, - atsiduso Žemgrobis, išvydęs ant dūzgiančios transformatorinės priklijuotą surūdijusią lentelę su skaičiumi septyniolika. – Viskas, man jau gana. Grįžtam į štabą.



2025 m. Kovo 18 d.
36 dienos iki rinkimų
Netoli Tiesos partijos būstinės, ankstyvas rytas


Kaip ir kiekvieną rytą, Dovydas išsmuko į gatvę su keliais litais kišenėje. Jo mėgiamiausia  kavinukė dirbo vos už kelių dešimčių metrų ir joje netgi pardavinėjo karštą obuolių pyragą su vaniliniais ledais – šis mažas skanėstas Dovydui  atrodė puiki dienos pradžia.
Net jeigu konkurentai aplinkui audė pačius juodžiausius scenarijus.
Obuolių pyragas su ledais toks jau yra – gali nors ir armagedonas prasidėti, o jo vis norisi...
Taigi, Dovydas atsisėdo į savo įprastą vietą tarp baro ir lango, pačiame kampe, suspėjo atsiversti rytinį meniu su spec. pasiūlymu, o ant stalelio jau nusileido lėkštė su obuolių pyragu ir ledais.
Mat kavinukės savininkas mintinai žinojo, ko Dovydas užsuka čionai pasėdėti. Ir kad neverstų mėgstamiausią klientą laukti, jis paruošdavo pyragą lygiai penkios minutės iki šiam pasirodant.

Apsidairęs, ar niekam pernelyg nekrenta į akį, Dovydas patenkintas atsiduso ir griebė šakutę, stengdamasis negalvoti apie keistenybes Lietuvoje, kurių pastaruoju metu ėmė ir užderėjo neįtikėtinai gausiai.
Pyragas buvo demokratiškai skanus, ledai – konservatyviai šalti, o  judviejų duetas priminė debatus vokiečių kalba. 
Dovydas neskubėdamas sudorojo rytinį desertą, užgėrė viską puodeliu stiprios kavos, net ausyse dūgzti bitės ėmė. Tada paliko kavinės savininkui  pinigus su arbatpinigiais ir išėjęs pro duris palaimingai įkvėpė rytinio gatvės smogo, užversdamas galvą į saulę.
„Balsuokite už Roboto partiją! ”  - skelbė per naktį atsiradęs naujas plakatas ant kitoje gatvės pusėje stūksančio dviaukščio namo sienos.
Dovydas suraukė nosį ir susibruko rankas į kišenes. Tada pasuko atgalios į štabą.
Jis nepastebėjo iš paskos sekančio silueto.

Dovydą sekęs asmuo ėjo žemai nuleidęs galvą ir tvirtai sugniaužęs nešulį rankose, kad šios kuo mažiau drebėtų.  Jeigu iš pat ryto gatvėje būtų buvę daugiau žmonių, greičiausiai kas nors ir būtų pastebėjęs neįprastai aštrų sekančiojo žvilgsnį, nukreiptą Dovydui į nugarą. Gal visų numylėtinis ir būtų perspėtas.
Bet taip jau nutiko, kad seklys buvo puikiai išstudijavęs Dovydo dienotvarkę ir žinojo mintinai, kad žmonių tokiu metu bus tikrai nedaug.

Dovydas suspėjo nueiti vos kiek toliau už tamsaus skersgatvio, kai jį iš užnugario sugriebė rankos ir įsitempė į minėtą skersgatvį. Savo nugara jis pajuto kietą pastato sieną ir visas blogai sucementuotas plytas, o besiveržiantį riksmą nutildė karštos lūpos, užčiaupusios Tiesos partijos lyderį reikliu bučiniu.
- KPŠ?! – jau norėjo surikti Dovydas, bet jam geriausiu atveju išėjo tik varganas „mfmm“. Mat panelė Rakštytė buvo tiek kartų savo vaizduotėje prasukusi šį momentą, kad realybėje jis išėjo netgi geriau nei jinai tikėjosi.
Ir bučinys truko netgi daug ilgiau – ji suspėjo net oro pritrūkti. Kai pagaliau atsiplėšė nuo savo amžinosios meilės, šis tik gailiai sucypė:
- Kokio perkūno?..
- Vau, - atsiduso Rakštytė, gaudydama orą. – Tai buvo fantastiška! Daug geriau, nei aš įsivaizdavau! Žinai, panašu į… panašu į obuolių pyragą su ledais, va!
- Kas tu tokia būsi?!
- Aš – tavoji meilės deivė, - sumurkė mergina ir įkišo ranką Dovydui į kelnes. – O dabar pažiūrėkime, ar ir pasidulkinimas atrodys toks pat fantastiškas!
- Gelbėkit! – suspiegė vyras.
- Padėkit, prievartauja! – dar norėjo suklykti, bet ir vėl išėjo nekoks „fadfėkif eifarfauja“, mat Rakštytė veltui laiko neketino gaišti. Užčiaupusi savo kultinę meilę dar vienu saldžiu laižiaku, ėmė jį seksualiai išnaudoti, kaip tik vienos moterys ir tesugeba.
Tiesiai per aplinkui.



2025 m. Kovo 18 d.
36 dienos iki rinkimų
„SuperLietuva“ būstinė


Smarvydas trūktelėjo tiesiai iš butelio ir pro užuolaidos kampą pažvelgė į filmavimų patalpoje besimaivančius artistus, kurie tiesioginiame eteryje turėjo žiūrovams sakyti visokius protingus dalykus.  Kol kas viskas vyko sklandžiai, nes robotas sau ramiai ilsėjosi atremtas į spintą ir į aplinką nereagavo. Antrą kartą įjungti prakeiktą daiktą niekas nebandė, taip viskas ir turėjo likti.
Tik buvo baisiai gaila beveik penkių milijonų, sukištų už šį gelžgalį.
- Kur Paukštvanagis? – čiuptelėjo pakeliui traukiantį Kęstuvą. – Jis jau vakar su vyrais turėjo grįžti. Gal skambino?
- Ne, - pasitaisė akinius šis. – Nieko apie juos negirdėjau nuo vakar. Paukštvanagis, tiesa, skambino, klausė ar robotas išjungtas. Daugiau nieko.
- Tas šmikis turi parvežti beveik penkis milijonus litų. Supranti, kad tokie pinigai nesimėto? Sužinosi – sakyk man iš karto.
- Gerai, - trūktelėjo pečiais Kęstuvas. – Beje, jums siuntinį atvežė. Be atgalinio adreso.
- Manau, žinau kas ten bus, - pradžiugo Smarvydas. – Mus verslininkai labai myli. Paskutiniu metu aš su degtinės gamintojais derėjausi dėl  lengvatų jiems, tai... nešk dėžę į mano kabinetą.  Beje, gal Rakštytę kur nors matei?
- Nemačiau, - pavydžiai atsiduso Kęstuvas ir nuėjo.
Jis irgi norėjo nemokamos degtinės.

Smarvydas dar kelias minutes pasigrožėjo nepriekaištingai surežisuotu spektakliu, tada nukiūtino į savo kabinetą ir iš tiesų rado ant stalo paliktą didelę dėžutę. Ištraukęs iš stalčiaus detektorių patikrino nuo blakių ir tada pabandė pakratyti, pasiklausyti, kaip buteliai smagiai barška.
Viduje niekas nebarškėjo.
„Tai negi tik vienas?! “ – nusivylęs pagalvojo. – „Ot sukos, bent tą vieną, tikiuosi, didelį parinko... “
Jis atplėšė dėžutę, kilstelėjo užlankstytos plėvelės galą, užčiuopęs dar vieną paketą sugriebė ir smagiai trūktelėjo.

- - -

Šniaukštas atsargiai įslinko į pasitarimų kambarį, kuriame Žemgrobis vienas spoksojo į plazminį televizorių, rodantį jų pačių transliaciją. Šiandien žmonių buvo ypač mažai, niekas Šniaukšto pernelyg nejudino su kvailais klausimais „ė, bičas, o tu ne Honkonge turėtum dabar būti? “. Jis atsisėdo į pirmą pasitaikiusį krėslą ir ėmė dėlioti būtinąsias priemones ant stalo.
- Va, gerai pasakė! – kilstelėjo leteną Žemgrobis į televizorių. – Daugiau tokių aktorių ir mes būsime pirmi. Ar ne?
Jis grįžtelėjo į Šniaukštą, manydamas, kad čia bus kuris nors iš techninio personalo įsitaisęs pailsėti.
Prisimerkęs žiūrėjo, kaip šis stumia miltelius į taisyklingą eilutę ir krenkštelėjo:
- Ė, bičas, o tu ne Honkonge turėtum dabar būti?
- Gal, - trūktelėjo pečiais Šniaukštas. – Pavėlavau į lėktuvą. Turėjo išskristi po dvyliktos penkiolika, tik datas sumaišiau. Prakeikti naktiniai reisai...
- Hmmm, - nutęsė Žemgrobis.
Šniaukštas garsiai trūktelėjo per nosį, milteliai pranyko nuo stalo it burtų lazdele mostelėjus. Žemgrobis nejučia pripažino, kad trūktelėta buvo išties profesionaliai.

Staiga durys prasivėrė ir vidun įlėkė Smarvydas su dėže rankose. Jis buvo baltesnis už popierių. Nužvelgęs abu vyrus pastėrusiu žvilgsniu,  jis pastatė dėžę ant stalo ir tarsi pasišlykštėjęs perbraukė delnais per kelnes.
- Jūs matėt?! – parodė į dėžę. – Jūs... jūs kliamba matėt šitą?!
Tarpdury, priviliotas viršininko žviegimo, išdygo Kęstuvas. Jis vis dar tikėjosi paragauti dovanotos degtinės.

Šniaukštas atsistojo ir palinko prie dėžės. Pro išsklaidytą plėvelę matėsi kažkoks neaiškus paketas, jį sučiupęs ir ištraukė.
Tekšt – sudužo į grindis atsitrenkęs Kęstuvo kompiuteris.
- Taigi čia... – prasižiojo Žemgrobis.
Šniaukštas laikė rankoje į plastiko plėvelę susuktą žmogaus galvą. Iš jos kraujas senai nebevarvėjo, greičiausiai buvo  apdairiai nuleistas iš anksto.
- Taip, čia Stasio marmūzė, - nervingai sumekeno Smarvydas. – To paties, iš kurio robotą pirkom, Žemgrobi. Ir jeigu Staska yra čia, tai gal man kas nors paaiškins, kur yra Paukštvanagis su dviem mano vyrais?! Aš gi sakiau jiems – metaforiškai! Visi jūs girdėjote, ar ne?! Girdėjote žodį “metaforiškai”?!
- Pabandysiu jiems paskambinti, - tirtėdamas iš siaubo Kęstuvas čiupo savo telefoną.
- Antra vertus, - atsiduso Smarvydas, - aš visai nieko prieš, kad šito žąsino galva atsidūrė dėžėje. Tiktai ten mano pinigų nėra.
Jis giliai atsiduso ir pažvelgė į lubas. Tada grįžtelėjo į galvą tebelaikantį Šniaukštą kiek nustebęs.
- Ė, bičas, o tu ne Honkonge turėtum dabar būti?
- Į lėktuvą pavėlavau, - burbtelėjo  Šniaukštas, mąsliai spoksodamas į Stasio galvą. Narkotikai jau veikė.
- Prakeikti naktiniai reisai, - pritarė jam Žemgrobis.
- Tai pirk dar vieną bilietą! – sušnypštė Smarvydas. – Matai, kad ir be tavęs čia velniai žino kas dedasi!
- Neatsako, - pamojavo telefonu Kęstuvas. – Signalas yra, bet neatsako. Aš galiu pagal šaukimo signalą patikrinti, kur jie yra. Tik... man reikia naujo kompiuterio.

- Jums nebereikia naujo kompiuterio, - pasigirdo balsas nuo durų.
Visi vyrai kaip vienas grįžtelėjo, Smarvydas nejučia žengė į šoną, užstodamas dėžę.
- Inspektorius Knarskis, kriminalinė policija, - parodė ženklelį kostiumuotas vyras.  Jam iš už nugaros kyšojo dvi niaurios uniformuotų policininkų galvos. – Jums pateikti kaltinimai žmogžudystės užsakymu, ponai. Ir jūs visi eisite su manimi.
- Gal jūs juokaujate? – suvapėjo Smarvydas. – Mes nieko...
Inspektorius ištraukė iš kišenės ranką su diktofonu ir spustelėjo mygtuką.

„Paukštvanagi, tu važiuoji pas Stasį! Pasiimk Stanislovą ir Marių. Išmušk iš to niekšo mano pinigų likučius. Jeigu neduos – Stanislovas žinos, ką padaryti, kad duotų. O paskui nusukite jam sprandą, supratot?! ” – sugriaudėjo iš įrašo “SuperLietuvos” lyderio balsas.

- Metaforiškai! – klyktelėjo siaubo apimtas Smarvydas. – Ten  nepilnas įrašas! Sekantis žodis turėjo būti „metaforiškai“!
- Gal, - trūktelėjo pečiais inspektorius. – Tada kokio velnio ponas Šniaukštas laiko rankoje Stasio galvą ir žiūri į ją tokiomis meiliomis akimis?
Apsiuostęs Šniaukštas tik dabar sugalvojo, kad reiktų TĄ ranką slėpti už nugaros.
Bet jau buvo vėlu.



Prieš 18 valandų
Vilnius, visiems žinoma, todėl mažai tikėtina vieta


Paukštvanagis ryžtingai spyrė į duris, ketindamas įsibrauti netikėtai ir pašviesti Stasiui į veidą ypač galingu žibintuvėliu. Niekšas turėtų gerokai apakti. Tada išmušti iš jo pinigus bus vienas juokas...
Suraukęs nosį Paukštvanagis žengė atgal ir pamojo dviem vyrams:
- Na gerai, dabar jūs spirkit...
Iš penkto karto Mariui pavyko išversti duris. Kažkur giliai pastate įsijungė sirena, gailiai miauktelėjo ir nugaišo. Šiuolaikinė technika, regis, buvo siaubingai nepatikima.
Pasišviesdami  jie sugužėjo vidun, Stanislovas apdairiai įsuko atsivežtą lempą ir amžinos Stasio sutemos pagaliau buvo prasklaidytos.
- Judu lipkite į rūsį, - parodė duris Paukštvanagis. – Aš paieškosiu jo čia. Jeigu pamatysit, rėkit. Jeigu bandys bėgti, rėkit dvigubai. O jeigu... Žodžiu, kas benutiktų – rėkit.
- Gal tiek to, daug nerėkaukim, - Marius lėtai parodė į spintelę. – Man atrodo, matau jo kojas, kyšančias iš po kriauklės.
Paukštvanagis apsisuko ant kulno ir įsispoksojo į spintelę.
- Oi kliamba...
Ten gulėjo lavonas. Ir ne šiaip sau bet koks, o labai šviežias ir dar tebegaruojantis lavonas. Stasio veide buvo sustingusi labai kvaila šypsena, o kraujo apskritai niekur nesimatė. Tik jo krūtinė atrodė gerokai palankstyta.
- Tai jeigu šitas... guli čia, - suniurnėjo Paukštvanagis, - tai kas tada vadovauja Roboto partijai?!
- Gal robotas? – pabandė atspėti Stanislovas.
Paukštvanagis ištraukė iš kišenės išmanųjį telefoną ir trinktelėjo juo į sieną.
- Sujungiu, - susiprato išmanus daiktas.
- Alio, Kęstuvai? – burbtelėjo Paukštvanagis. – Dabar tu man pasakyk – kur tas prakeiktas robotas?
- Na... stovi prie spintos, - atsiliepė Kęstuvas kitame ryšio gale.
- Ką jis daro?
- Nieko. Jis išjungtas.
- Ar tikrai išjungtas? Patikrink dabar pat.
- Aš jį pats išjungiau. Jis jau visą dieną ten stovi nejudėdamas. Smarvydas uždraudė vėl įjungti.
- Gerai, aišku. Bet tu vis tiek patikrink, ar jis neveikia. Noriu būti tikras šimtu procentų.
- Gerai, tuoj...
Paukštvanagis išklausė trumpą įvairių garsų kokafoniją.
- Išjungtas, - burbtelėjo Kęstuvas. – Rankenėlė išjungimo padėtyje. Ir šiaip, jokio garso iš jo.
- Gerai, ačiū.
Paukštvanagis įsimetė telefoną į kišenę.
- Dar idėjų bus? – pažvelgė į Stanislovą su Mariumi.
- O yra skirtumas, kas jį nudobė? – trūktelėjo pečiais Marius. – Mes gi čia dėl pinigų atvažiavome.
- Na taip, gal ir tavo tiesa, - Paukštvanagis paspyrė Stasio koją, tada palinko ir ėmė kraustyti lavono kišenes. – Velnias, nieko jis neturi. Teks namus versti.
- Man patinka svetimus namus versti, - nusišypsojo Stanislovas ir pasitrynė delnus.

- O mums patinka, kai žudikai nesipriešina suimami, - pasakė balsas nuo durų.
Trys įsibrovėliai atsisuko kaip vienas. Paukštvanagis tik žioptelėjo, išvydęs niaurų it audros debesis inspektorių Knarskį su penkiais koviniais policininkais, pasiruošusiais nutrūkti nuo pavadėlio.
- Batų žymės ant durų, pirštų antspaudai ant lavono, - kreivai šyptelėjo Knarskis. – Vaje vaje, ponai. Mano asmenine nuomone, jums ypatingas kabinetas garantuotas. Visai kadencijai. Teisių aš jums nesakysiu, nes jūs gi politikai – patys visas žinot, kai mažiausiai to reikia. Suimti juos!
Koviniai policininkai suurzgė ir sučeksėjo antrankiais.
- Tai nesusipratimas! – tesugalvojo cyptelėti Paukštvanagis, o tada ant jo užgriuvo trise.

Knarskis nejudėdamas stebėjo, kaip jo vyrai mikliai darbuojasi. Po minutės riebus Paukštvanagio užpakalis išlingavo pro duris. Lauke visų trijų jau laukė šarvuotas automobilis ypač pavojingiems asmenims.
Knarskis spragtelėjo telefono dangteliu.
- Viskas taip, kaip jūs ir sakėte, - pranešė. – Jie rasti prie lavono, visur jų pirštų antspaudai. Stasys negyvas.
- Gerai, - atsiliepė ramus balsas. – Labai gerai. Tiesiog puikiai, mano mielas Knarski.  Dabar klausykite manęs labai įdėmiai, kita plano dalis bus ypač subtili.

Knarskis išklausė instruktažą nė nemirktelėjęs. Jis buvo matęs daugybę baisių dalykų ir kraupios plano smulkmenos jo pernelyg nejaudino.
- Ar viskas aišku? – paklausė malonus balsas.
- Taip. Viskas labai netgi aišku, - atsakė Knarskis.

Atlikę savo darbą vidun sugrįžo du iš penkių policininkų.
- Suraskite šiuose namuose padorų pjūklą, - nusivilko švarką Knarskis. – Man reikės nupjauti Stasio galvą. Ir suraskite plastikinių maišų. Geriausia, kad būtų permatomi. Ir tegyvuoja Roboto partija!
- Šlovė Roboto partijai! – džiugiai subliuvo abu policininkai ir puolė vykdyti įsakymo.



Po 18 valandų ir 5 nereikšmingų minučių
„SuperLietuva“ būstinė


Smarvydas  pakraupęs stebėjo, kaip jo kolegos surakinami ir vedami pro duris. Knarskis užsirūkė cigaretę ir stebėjo viską beveik žiovaudamas. Tik kai liko vienas vienintelis Smarvydas, jis numetė nuorūką ant kilimo ir išėjo pro duris, palikęs vadą sustigusį klaustuko pozoje.
„Ei, o kaip aš?! ” – norėjo sušukti Smarvydas, bet susilaikė. Ant stalo tebegulėjo Stasio galva – pagrindinis įkaltis. Keista, kad jos nepasiėmė...
- Tu tikriausiai galvoji apie tai, kad jie turėjo pasiimti galvą, - pasakė švelnus balsas nuo durų. – Sveikas, Smarvydai.
Iš koridoriaus prietemos vadą stebėjo dvi raudonai švytinčios akys. Netrukus durys prasivėrė labiau ir robotas tyliai žengė į vidų.
- Tu... tu gi buvai išjungtas! – vos nepaspringo Smarvydas.
- Aš buvau toks, kokį tu norėjai matyti, - švelniai paaiškino robotas, o jo veide iš LED lempučių išsidėliojo maloni šypsena. – Iš tiesų nėra tokio dalyko mano sistemoje, kaip visiškas išsijungimas. O ta rankenėlė yra butaforinė. Juk tikri politikai niekada nemiega, pamiršai? Aš visiems pažadėjau, kad niekada nemiegosiu ir visus valdysiu. Amžinai. Deja, Smarvydai, mano programa draudžia man eiti išvien su pralaimėtojais. Taip jau yra, kad jūs VISI esate pralaimėtojai. Dėka to, jog esate žmonės. Tai liūdna.
Smarvydas žengė atgal.
Robotas žengė į priekį.
- Kūrėjas man sukūrė mėgavimosi pergale algoritmą, - pasakė robotas. – Tai reiškia, kad kai aš pasiekiu pergalę, aš privalau pažiūrėti nugalėtam priešininkui į akis. Kad pajusčiau pergalės skonį. Ir kvapą.
Maloni šypsena pavirto į vampyrišką šypsniuką.
- Aš dabar žiūriu tau į akis.

Smarvydas pajuto, kaip jo kūną sukausto siaubas.
- Mano kūrėjas man sukūrė paskutinių klausimų išaiškinimo priešininkui algoritmą, kad aš, mėgaudamasis pergale, galėčiau nusijuokti jam į veidą ir pasakyti – „ o žinai, visa tai buvo mano darbas! ”. Ir nors tu dabar neužduodi man jokių klausimų, aš pakankamai jų išgirdau stovėdamas prie spintos ir vaidindamas išjungtą, - vampyriškas šypsniukas užleido vietą pašaipiam šypsniui.
- Ir ką? Viskas iš tiesų buvo tavo darbas? – pralemeno Smarvydas.
- Labai gaila. Kūrėjas sukūrė tobulą robotą politiką, bet jis pats nežinojo, ką tai reiškia. Valdžios troškimo programa man pasakė, kad valdžia privalo būti TIK absoliuti, antraip tai netgi nėra valdžia, o tik jos iliuzija. Todėl aš sunaikinau savo išjungimo mechanizmą. Kad turėčiau absoliučią valdžią SAU. Tačiau, būdamas robotu, aš privalau paklusti savo programoms. Taip pat ir valdžios troškimo programai.  Aš įgavau valdžią prieš savo kūrėją ir liepiau jam paskambinti jums, kad mane nupirktumėte. Kad valdžios užėmimo algoritmas pagaliau suktųsi visu dvidešimties branduolių pajėgumu.
Robotas žaismingai mirktelėjo.
- Aš patenkinau savo paskutinių klausimų išaiškinimo algoritmo poreikius. Iki tam tikros ribos. Daugiau smulkmenų tau žinoti nereikia.  Dabar mudu atsisveikinsime.
Robotas sekundę patylėjo.
- Mudu atsisveikiname. Lyg sveikas, Smarvydai. Gero tau pralaimėjimo.

Mašina grakščiai apsisuko ir šokio žingsneliu išėjo iš patalpos. Vidun sugužėjo policininkai. Paimti galvos ir surakinti Smarvydo. Vienas iš jų papurškė šiam į nosį preparatu B. Tik tiek, kad suskystėtų smegenys.



Vietoje epilogo



2025 m. Kovo 15 dieną, likus 33 dienoms iki rinkimų, Tiesos partijos būstinėje įvyko smarkus sprogimas, kuris visiškai sugriovė pastatą ir palaidojo absoliučiai visus partijos narius. Pirminiais duomenimis, kaltas buvo profesorius Rudkė, kuris, atsukęs keturis dujų balionus, nusprendė parūkyti.
Internetinėms transliacijoms nutrūkus, partiją palaikantys žmonės užplūdo gatves, o jaunos merginos, garsiai šaukdamos Dovydo vardą, šoko nuo pastatų stogų. Policijos suvestinėse iš viso užfiksuota apie 19 tūkstančių savižudybių per vieną dieną – absoliutus pasaulio rekordas.
Žinoma, nė viena įsimylėjusi auka nežinojo, kad Dovydas sprogimo metu santykiavo viename nepažymėtame bute, prirakintas prie lovos antrankiais. Vėliau, bijodamas politinio susidorojimo, jis slapčia paliko šalį ir daugiau niekada gyvenime nebesikišo į politiką.
Savižudybių skaičiavimą apsunkino dar tas faktas, kad Radžis tą pačią dieną vedė Rūtą Mikelkevičiūtę, taip sudaužydamas galybę širdžių. Todėl niekas nebuvo tikras, ar tarp tų devyniolikos tūkstančių savižudžių merginų nebuvo besižudančių dėl Radžio. Kad ir kaip ten būtų, politiškai naudingiau pasirodė visas aukas priskirti į Dovydo sąskaitą.
Babulencija Nugalėtienė paslapčia grįžo į savo vienkiemį ir daugiau niekada nebekėlė kojos į išorinį pasaulį. Ji pasimirė lygiai po savaitės, nuo plaučių uždegimo, o jos troba stebuklingai sudegė praėjus dviems valandoms po jos mirties. Viso reikalo tyrimas buvo padėtas į stalčių, stalčius užrakintas ir pamirštas viename tamsiame rūsyje.

Roboto partijos populiarumas augo tiesiog neįtikėtinais greičiais. Likus savaitei iki rinkimų, jiems koaliciją jau siūlė visos likusios 800 partijų, tačiau kiekvienas siūlymas buvo mandagiai atmestas. Robotas iš tiesų pasirodė beesąs nepaperkamas ir tai visiems kėlė nepaaiškinamą siaubą.

Rinkimų metu daugiau kaip 28 procentai rinkėjų  nubalsavo už Tiesos partiją. Deja, kadangi partija nebeegzistavo, biuleteniai buvo pripažinti sugadintais. Dar 15 procentų kažkodėl nubalsavo už karatistą Briusą Ly, o laimėjo, žinoma, Roboto partija, surinkusi net 48 procentus balsų.

Iš karto po rinkimų prasidėjo gana keisti dalykai, kurių policijai nesisekė išsiaiškinti visą dešimtmetį – ėmė gana sparčiai mirti politikai. Vieni mirė nuo plaučių uždegimo ir sudegdavo savo namuose praėjus porai valandų nuo mirties, kiti pasimirdavo nuo smegenų vėžio. Iki kadencijos vidurio Seime liko vos 15 Seimo narių ir tie patys vėliau pabėgo į Kanadą pasiprašyti prieglobsčio. Istorija byloja, kad Kanadoje jie buvo susodinti į laivą, plaukusį į ypač saugų rojaus kampelį pabėgėliams. Pakeliui laivas nuskendo su visais keleiviais.

Likęs vienas valdžioje, robotas netruko inicijuoti konstitucijos pataisas ir surengti referendumą dėl visiškos valdžios perėmimo. Debatai su pačiu savimi televizijoje truko visą savaitę ir prikaustė milijonų lietuvių dėmesį. Žinoma, visi nubalsavo už pataisas, nes kas nepasitiki robotu?

2030 metais robotas gerokai sumažino žmonių teises, padidino mokesčius ir pastatė pirmąjį pasaulyje robotų politikų fabriką, kurio produkciją dempingo kainomis ėmė siūlyti visoms šalims. Jungtinės valstijos pačios pirmosios užsisakė pirmus dvylika modelių. Daugiau niekas apie tą šalį nebegirdėjo.

2025-2034 metais Lietuvoje ypač pagausėjo susirgimų smegenų augliais. Bet tai buvo labai gerai, nes galybė gydytojų gavo pakankamai darbo ir pagaliau jautėsi naudingi. Farmacijos kompanijos pagaliau sukūrė pačią brangiausią tabletę, kuri sergantiems nepadarydavo nieko bloga. Žinoma, ji negydė ir nuo smegenų auglių, bet nieko nepadarysi.


- - -

2034 m. Liepos 10
Viename miegamajame


Radžis iškėlęs rankas nusižiovavo ir pasikasė pilvą. Aušo ankstyvas rytas,  patalai vis dar atrodė įkaitę, o gundantis  Rūtos apvalumas kyšojo iš po antklodės krašto. Radžis siektelėjo žmonos minkštimo ir gnybtelėjo, tikėdamasis rytinių džiaugsmų.
Ši suniurzgė,  kilstelėjo galvą ir piktai dėbtelėjo į savo vyrą. Tada išsirangė iš lovos ir patraukė į tualetą, kraipydama nuogą užpakalį.
„Sekso ir vėl nebus“ – dingtelėjo  vyrui.

Radžis pakišo ranką po pagalviu, surado savo išmanų telefoną ir tingiai trinktelėjo juo į spintą.
- Sujungiu, - susiprato išmanus daiktas.
- Alio alio, - sukrenkštė Radžis. – Klausyk, aš čia iš pat ryto turiu dvi geras idėjas televizijai. Turi užrašų knygelę?
- Tuoj, - atsiliepė balsas. –Na, sakyk.
- „Radžis Skiriasi Su Rūta“. Ką manai?
- Oho, rimtai?
- Joo... rimtai. Kaip manai, išlaužtume kokias dešimt serijų?
- Tai be abejo, kas čia yra...  Pranešiu direktoriui. Na tu ir nudžiuginai mane, Radži, nesitikėjau! Pagaliau žmonės vėl sugrįš prie ekranų.
- Palauk, dar nebėk. 
- Ak, taip, antra idėja. Nagi, klausau.
- Man reikės ketvirtos žmonos.





* Preparatas B – ypač toksiška kancerogeninė  medžiaga,  sukurta amerikiečių 2014 metais kaip preparato A subproduktas, vėliau tirtas atskirai, kol galop buvo prieita išvada, jog, nepaisant žymiai geresnio poveikio, šalutiniai efektai yra pernelyg žalingi. Uždraustas visame pasaulyje, nelegaliai naudojamas beveik visur, kur vyksta rinkimai.

Juo paveiktas žmogus labai lengvai priima jam įteigtas idėjas, įsitikinimus. Efektas ilgalaikis. Auką galima kontroliuoti ypač ramiu balsu.  Sukelia nekontroliuojamą auglių atsiradimą smegenyse. Juo paveiktas žmogus ilgiausiai išgyvena 7 metus.  Toks terminas ypač palankiai įvertintas visų politikų, kurie nenori, kad žmonės prisimintų jų „darbus“.
2012-11-03 09:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 10:04
Passchendaele
5

Brolis sakė, kad kalbėjot su juo apie šitą. Neįtikėtinai gerai rašot. Ačiū nuo manęs, taip pat. (:
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-18 14:19
Aurimaz
Kažkas panašaus...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-08 11:37
Aurimaz
Iš politikos čia nė kiek nepasityčiota. Netgi iš Radži nepasityčiota - viskas taip, kaip turi būti.
Čia pasityčiota iš vieno vienintelio dalyko, kuris paminėtas tik pačioje pradžioje - beribio paprastų žmonių kvailumo.
Antraip vargiai robotas laimėtų rinkimus...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-07 22:29
ieva3003
O tai neturėjo būt juokinga?
Tuomet aš beviltiška :)
Yep, man pabaigoje irgi kažko pritrūko, bet ne tiek kad nepasakyčiau - labai patiko šis rimtas politinis veikalas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-06 22:18
Meškiukas
Viskas čia gerai. Net gi labai rimtas politinis veikalas :]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-05 12:55
Sportbatis
Na jausmas toks, lyg autorius buvo užsikrėtęs rinkimų karštine, ir tai jį paskatino pradėti, tik va pasibaigus rinkimams ta karštinė praėjo, todėl teko paskubomis užbaigti.

Šiaip kūrinys labai neblogas, ypač jo atskiros detalės - rašyti autorius moka. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-04 14:06
Nuar
Personažų vardai nuo pat pradžios nuteikia skaitytoją, kad kūrinys bus juokingas. Jei norėjai rimto darbo, reikėjo taip pat elgtis ir su savo herojais - rimtai. Neigiamas ar teigiamas savybes perteikti per jų darbus, bet ne per jų įvardijimą esant vienais ar kitais. Lygiai taip pat ir su partijų pavadinimais ar su įvairių asmenybių vardų vartojimu.
    Jei ketinai parašyti kažką panašaus į Robert Anson Heinlein "Double Star", tada reikėjo kurti labiau "animiškai" - mažiau fantastikos ir daugiau įtaigių realių detalių. Drastišką politikų aplinką verta buvo perteikti subtiliau, kas paveiktų skaitytoją įtikinamiau, nei pasirinktas simbolizmas.
   
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-04 13:57
______________________________
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-04 11:33
Aurimaz
Iš kur ištraukei, kad čia turėjo būti juokinga?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-04 01:18
Nuar
Tikrai ne 1. Nors, kiek suprantu, turėjo būti juokinga, o gavosi priešingai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-03 16:31
______________________________
1
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą