Vieną lietingą rudens dieną,
Mano akys užkliuvo už šiluma alsuojančio
Plieninio angelo.
Jau ištisus metus lankau jį,
Jaučiu šilumą, ramybę ir laimę, prie jo būdama.
Pradedu jausti jo širdies plakimą.
Vėl ėjau prie plieninio angelo.
Norėjau pajusti jo geležinę širdį,
Akyse pamatyti džiaugsmą.
Bet jo akys... buvo liūdnos.
Tas angelas - tik plienine figūra, tikrom akim, žvelgiančiom į Vilniaus gatves.
Jos mato visas miesto blogybes.
Bet negali padeti.
Jis - plieninis.
Šiandien vel einu, kaip ir tūkstančius kartų, ta pačia gatvele.
Praeinu pro senus, apleistus pastatus,
Spalvotus medžius.
Praeinu vėl milijonus kartų mindytus takelius.
VĖL, nuejau aplankyti plieninio angelo.
Bet.. nuėjus į tą vietą pamačiau, kad jo nebėra.
Aš jo neberadau.
Niekur nebėra plieninio angelo
Su tikrom akim, ir geležine, bet šilta širdim.
Toje vietoje, kur stovėjo jis, dabar guli tik didžiulė lapų krūva.
Sukniubau į tą krūvą, ir verkiau...
Ašaros tekėjo skruostais, jaučiau skausmą širdy, lyg kas man ją badytų aštriausiai nugaląstais peiliais.
Mano širdis - dega.
Staiga, toje lapų krūvoje, radau auksinę širdį.
Taip, tai angelo širdis.. Jaučiu, kaip ji alsuoja šiluma ir meile.