„Penkiese prieš piratų mafija“ 1skyrius

Raudonkepuraitė

  Raudonkepuraitė įėjo į virtuvę. Ten sėdėjo jos mama ir gėrė kavą skaitydama „Po-naujį rytą“.
- Rasa, - tarė mama. (taip ji vadino Raudonkepurę) -Šiandien turėsi nueiti pas senelę. Nuneši jai „po-naujį rytą“ ir vaistų.
- Bet aš šiandien ruošiausi protestuoti prieš dantų krapštukus! - sušuko Rasa Raudonkepuraitė. (ji buvo aplinkosaugos darbuotoja, ekologė ir vegetarė) - Nors jau seniai kalbėjausi su gamta, girdėjau nuostabių medžių ošimą, mačiau spalvingus gelyčių žiedus, jaučiau šiltą zuikio išmatų kvapą... Ak, kai miesto žmogus aplanko motiną gamtą.
- Tai nuneši?
- Taip, tačiau vaistais nepasitikiu. Jie nuodija žmonių sveikatą, o beto - senoji medicina daug efektyvesnė už dabartine chemikalų perdozuotą vaistų gėrimą, net ne vienetais, o dešimtimis! - Rasa paėmė vaistų pakuotę ir išmetė į šiukšledėžę. - Geriau pririnksiu „paraceto“ molio.
- Bet paracetas yra tamsiojoje girios pusėję! - susirūpino mama. -  Ten gyvena vilkas Pilkas.
- Kad ir Gegužinis, - nusispjovė Raudonkepuraitė. (nors  paskui seiles nuvalė.) - Man jau 22 metai. Sugebu savimi pasirūpinti!
- Bet, Raselė.. - norėjo prieštarauti mama.
- Manau, visi gyvi padarai, turi teisę mane suvalgyti! Aišku, nesakau, kad to labai noriu...
- Tai užsidėk savo raudoną paltą, nes lyja, - patarė mama.
Raudonkepuraitė užsidėjo paltuką, paėmė laikraštį ir eidama pro duris tarė:
- Kai grįšiu, vakarienė turi būti padaryta!
  Rasa nuėjo link miško ir pasuko tamsiosion pusėn. Eidama girios taku uždainavo:
  „ Nebaisu man nei Vilkai, nei tie zuikiai ubagai, eisiu aš girios taku, ten surasiu daug draugų! „
  Bet dainą netikėtai nutraukė Vilkas, kuris užpuolė Rasą. Ši suklykė ir metė į jį „po-naujį rytą“. Vilko tai nesustabdė. Raudonkepurė pradėjo bėgti, jos mažą veidelį braižė nulinkusios eglių šakos. Pribėgus „paraceto“ molį ji paslydo ir nugriuvo. Išgirdo vilko urzgimą ir suprato, kad jai artėja paskutinioji. Bet tuomet sumojo esanti ne ant molio, bet grindinio. Raudonkepuraitė pakėlusi galvą apstulbo...

                      Snieguolė

  Snieguolė puikiai šaudė iš lanko. Šiandien išvyko su princu Nepasėda į medžioklę. Jai pasisekė - ji nušovė tris zuikius, du šernus ir kelias stirnas. Tuo tarpu princas tik vieną varną.
  Grįžę visi papietavo ir susitiko su Narnijos karaliumi Kubielandželu Trečiuoju. Susėdę prie stalo Snieguolė, nepasėda ir Kubielandželas prakalbo apie dujų tiekima iš Narnijos į Snieguolendiją.
- Taigi, - tarė Kubielandželas. - Jūs norite, jog dujų kaina būtų mažesnė?
- Taip! - atsakė piktai Snieguolė.
- Taip pat mes norėtume jog Narnija neileistų į mūsų teritoriją kanalizacijos nuotekų, - pasakė princas.
- Tai negalit palaikyti nuotekų? Pilame jas kur niekas nei kojos nekelia - į Epušės dykumą. - pasipiktino karalius. - Mes jas vėliau pasiimsim.
- Kaip tai pasiimsit??? - užriko Snieguolė, mat ji buvo pikto būdo. (Kai kurie ją kartais maišydavo su vyru, dėl jos keistų pomėgių ir kalbėsenos) - Visos mūsų dykumos JAU paskendusios jūsų nenormaliose išmatose! Kvapas „belenkoks“!!!
-  Reiktų, panele princese, sakyti neskanus ar nearomatingas.. - įsiterpė karalius ir nusijuokė.
- Kaip tai? - įniršo Snieguolė ir atsistojo. - Nenukreipk temos, senas girtuokli, sukčiau paskutinis!
- Bet Snieguole, - pradėjo nervuotą princesę raminti princas Nepasėda. - Niekas, nieko blogo nenorėjo...
- Snieguole, da Snieguole, - užriaumojo paraudonavusi princesė. - Snieguolė gera, Snieguolė jautri, Snieguolė su nykštukais, Snieguolė tą, aną... Užkniso jau! Kiek galima kartoti? Aš nesislėpiau miške su jokiais nykštukais! Tai buvo dvi mažaūgės virėjos, siamo dvyniai ir taksistas! Manęs neprikėlė jokie princai, seselė padarė elektros šoką! Ir beto mano tikras vardas - Mingailė. Prašom nekikenti čia, svolačiai!
Snieguolė (Mingailė) išbėgo vergdama  į lauką. Ji verkė. Atsitūpusi prie sienos verkė. Nors dar niekada neverkė, tačiau dabar verkė. Verkė...  Verkė ir galvojo: „Mingaile, neverk! Tu ne boba! Na gerai boba... Bet visvien neverk, fu! „
  Staiga prię jos priėjo senyva moteriškaitė ir paklausė:
- Nori obuoliuko? Neseniai skintas.
- Ech... Ne, ačiū, - atsakė Mingailė.
- Bet jis šviežias, - suklykė lyg pamišusi senolė. -  Ir labai gerai prinokęs.
- Ne, nenoriu... Ech...
- Bet jis labai gardus!
- Klausyk, - atsisuko piktai į ją Mingailė Snieguolė. - jei tau reikia kelių rublių tai taip ir sakyk,  o nekišk man čia tų tavo supuvusių obuolių! Aš nenoriu...
- Bet jis gardus, tikrai! - pasakė bobulė. - Pats raudoniausias ir skaniausias obuolys pasaulyje!
- Man tas pats. Jis galis būti ir paskutinis obuolys žemėje! Aš atsisakau.
  Senutė įkišo Mingailei į burną obuolį ir užrėkė:
- Obuolį tik graužk nevapėjus! užknisai jau!
Snieguolei pradėjo svaigti galva. Ji atsirėmė prie sienos ir užmigo. Pramerkusi akis suprato esanti ant grindų.  Šaltų, prakaituotų, kietų grindų...
         
                                          Pelenė

- Kodėl šios sultys su nuosėdomis? Ar aš jums panaši į šimpanzę? Tie pyragaičiai, su varške, mane tukina! Ak tu, varnalėša, nori, kad aš atrodyčiau kaip stora karvė??? Ir šita suknelė....  Tu jos neplovei su „Wanish“... O Dieve, šis batonas supelijęs.. Ir čia taip trošku ir šalta... Oi, ne - darosi karšta... Tu nori, kad aš suprakaituočiau? Man kyla spaudimas... Dabar krenta... Klausyk, pasamdyk man padorų prancūzų kalbos mokytoją... Tą, kuris nesispjaudo kalbėdamas ir turi haskį. Tada nupirk man kiniško šilko suknelę šampano spalvos... Ir ji turi būti GRAŽESNĖ už tos lachudros Undinėlės. - Pelenė nutilo tačiau staiga pradėjo cypti. - Aaaa! Ar aš čia matau musę? Ji tokia agresyvi... Nukirskit jai galvą! TUOJ PAT!!! Ei, o kur dingo mano segtukas su perlo galvute? Jis vertas pusės karalystės.... Ieškok, o jei nerasi...
  Visi šie priekaištai buvo Pelenės tarnaitei Seilei-pa-seilei. Ji uždarė duris ir suinkštė. Jei yra žmogus kurio Seilė-pa-seilė nemėgo labiau už gruzdintas bulvytes - tai buvo princesė Pelenė. Tiesa ta, kad ji šiek tiek išpuiko tapusi karalaičio žmona ir pabėgusi nuo pamotės vergijos. Na, gal „šiek tiek“ - per švelniai pasakyta. Ji jodinėja tik baltais žirgais, kurie atsiduoda magnolijomis, kas savaitę rengia puošnius vakarėlius ir puotas, valgo tik iš aukso lėkštelių su penkiais brangiausiais deimantais visoje visatoje, bei uja visas savo tarnaites, tarnus, mokytojus ir dizainerius, virėjus ir kepėjus, kunigus ir išradėjus... Ir netgi princą! Šis buvo nebylys, tad negalėjo atsikirsti. Negana to jos miegamojo sienos išklijuotos  svarovskiais. Vienas prie kito.  Nėra net kur blusai atsitūpti. Tiesa, grindys perlais, o lubos safyrais ir deimantais, kad primintų dangų ir žvaigždes.
  Pelenė valgo tik tą maistą, kurį prieš tai paragauja septyniolika tarnų - dėl apsinuodijimo, vėžio tikimybės, mirties atvejo, meningito, pilvo pūtimo, slogos ir per daug didelio cholesterolio.
  Bėje, Pelenė dar pozuoja penkiolikai mados žurnalų, įkūrė savo memorialinį muziejų, turi drabužių ir kvepalų liniją - „PelagoGo“  ir neapkenčia celiulito, bei dažno mėšlungio, kuris ją taip vargina...
  Anksčiau ji mėgino tapti Pop diva - tas tiesa, bet dėl balso primenančio dūžtančius indus ir kiaulės žviegimą, ji atsisakė karjeros tapti antrąją „Hana Montana“.
- Oi prince, prince! - sucypė Pelenė, nutraugdama Seilės-paseilės mintis. - Nupirkai man naujutėlaitį „Ševrolė“? O ne! Juk jis ne moliūgų spalvos! Aš apalpsiu... Koks pasityčiojimas!
Reikia pripažinti, jog Pelenė turėjo milžinišką aistrą moliūgams, moliūgų pyragams, sriuboms, apkepams, moliūgų spalvai, girliandom išpuoštoms moliūgų ornamentais ir taip toliau...
  Ir jeigu ji neranda savo aukso grandinėlės su moliūgėliu (o ji juk amžinai nieko neranda), tuoj iškėlia skandalą ir visus kaltiną pavogus jos nuosavybę...
  Bet grįžkime prie „ševrolė“. Princas buvo nebylys, todėl neatsakė.
  Staiga iš pilies išlėkė  ištikimoji Seilė-pa-seilė ir ėmė moliūgų sultimis šlakstyti mašiną.
  Pelenė iš džiaugsmo nugriuvo ant žemės.
- O ne! - suklykė ji.
  Uždususi atbėgo Seilė-pa-seilė ir paklausė:
- Kas atsitiko?
- Mano suknelė tapo nemadingos purvo spalvos, - nusispjovė Pelenė, tačiau ji buvo atsigulusi, tad apsispjovė sau ant kaktos.
- Tai išplauk ją dar kartą, - patarė Seilė-pa-seilė.
- Pati ir plauk, varnalėša! - riktelėjo Pelenė ir pradėjo žagsėti.
  Staiga Jai iš burnos iškrito rožinis kamuoliukas su sparneliais. Jis augo, augo, augo, kol tapo dantukų fėja.
- Ar kas pametė dantuką? -pasiteiravo ji ir suplazdėjo savo rožiniais sparneliais.
- Taip, aš, aš, pamečiau! - džiaugsmingai šūktelėjo Seilė- pa-seilė ir pašoko.
- Duosi dantuką, duosiu lituką, - pamerkusi vieną akį suriaumojo dantukų  fėja ir pasekdama Hitlerio pavyzdžiu ikėlė dešinę ranką į viršų.
- Eik, tu. Dar geriau... -suinkštė netekusi amo Seilė-pa-seilė. Ir tada grėsmingai suklykė. - Žinau aš tavo juodąją rinką! Mano dantukas vertas daug daugiau!
- Na ir kiek? - Palenkė galvą fėja ir pamėlo.
- 200 dolerių! - iššiepė dantis tarnaitė.
- Ak tu! - išsižiojo dantukų fėja. - Už supuvusius dantis, dabar 200 dolerių! Ak! Ak! Ak! Aš tau dantis išmušiu!!! Krizė juk, krizė! Vaikeli KRIZĖ!
- Aš ir pati žinau, kad krizė! - pasakė Seilė-pa-seilė. -Todėl ir prašau tiek pinigų.
  Bet staiga jų kivirčą nutraukė, vėl iš Pelenės burnos išlėkęs antra kamuoliukas (tik dabar jau žydras) ir pavirto senučiuke fėja.
- O sveika, geroji krikštamote! - pasisveikino Pelenė.
- Labukas, kas nutiko? - paklausė Krikštamotė.
- Tetule, aš išsipurvinau naują „PelagoGo“ suknelę! - suklykė Pelenė, mat buvo  nustojusi žagsėti. - Gal išskalbsi?
- Wanish oxy Iection, - rusišku akcentu pradejo fėja. - Tik vienas sparnelių pavizginimas ir jūsų dėmės kaip nebėra!
- O „wou“! - nusišypsojo ir atsikėlė pelenė. - Viskas švaru! Valio „PelagoGo“!!!
- O ką čia veikia šita ryža, policijos ieškoma, narkomanė, dantų vagilė? - tik dabar fėja krikštamotė pamatė dantukų fėja.
- Tu pati! - iškišo liežuvį ir parodė fa*ą dantukų fėja. - Manęs neikada nepagausi, storule tu!
- Ak ty! - sucypė lyg mažas gumos gabalėlis fėja. - Nu pagady! Iki Pelenytę! - ir netikėtai pradingo ore.
Pelenė nurepliojo prie  kriaušės ant kurios buvo prikabinėta daug daug moliūgų. (Ji norėjo turėti moliūgmedį, bet sužinojusi, kad tokio nėra, sumojo apsidaryti pati).
- Seile atbėk! - suriko griežtai, lyg armijoje Pelenė.
- Na kąąąą...? - paraudonavusi nuo ginčo su apsišaukelėm fėjom paklausė tarnaitė.
- Norėčiau moliūgo!
- Yra ir ant žemės.
- Skruzdžių apsisiotas arne? - Pelenė pirštu parodė link skruzdėlyno.
- Na gerai, sakyk kurio nori, tik greičiau...
- Noriu šito! - pelenė pamojo link moliūgo kabančio ant šakos.
  Pa-seilė užlipo ant medžio ir nuėmė moliūgą, bet staiga Pelenė suriko:
- Šis kažkoks pasmirdęs, man nepatinka!
  Tuomet tarnaitė užlipo ir nukabino kitą. Jo atsikandusi Pelenė metė jį ant žemės ir suklykė:
- Šito PH kiekis per didelis! Noriu to! Bet ne to spalva išblukus... Va! norėčiau šio moliūgėlio! - Princesė parodė į aukščiausiai pakabintą moliūgą.
  Pelenė užlipo iki viršūnės, bet tik jį nukabino iškart nugriuvo. Moliūgas kartu su ja.
- Ot višta! Dabar šitą paimk! - pelenė parodė į kriaušę (nes kaip žinote moliūgai buvo sukabinti ant kriaušės.)
- Bet juk čia kriaušė! - pakraipiusi galvą tarė Seilė-pa-seilė.
- Ji auga ant moliūgmedžio, tad yra moliūgas! - paaiškino Pelenė ir parodžiusi į smilkinį sušuko: - Mąstyk!
  Tarnaitė nuėmė kriaušę ir padavė Pelenei. Šioji „moliūgą“ nusivalę į suknelę ir atkando. Kiek pakramčiusi tarė:
- Man kylą įtarimas, jog kažkas ant moliūg-medžio užkabino kriaušę... Tikrai.. Geriau duok man ši moliūgo kur auga ant žemės, nestrikinėjus čia!
  Seilė-pa-seilė labai susinervino, bet išlaikė rimtį ir atnešė moliūgą. Pelenė jį suvalgė ir prasisegusi apatinę švarkelio sagą atsigulė po kriauše (moliūgmedžiu). Seilė-pa-seilė nuėjo daryti vakarienės.
Staiga išgirdusi pokštelėjimą ant savo kairiojo peties Pelenė apsižvalgė. palenkusi galvą suprato esanti apdirbta paukščio tupinčio moliūgmedyje.
- Fū! - Pelenė suklykė ir atsistojo. - paukšteli, tu dar atsiimsi.
- Cha čirvirvir, cha čirvirvir.. - sugiedojo paukštis ir tarė. - Ką tu man padarysi?
- Iškviesiu princiuką, jog tave nušautų!
- Tuomet visai karalystei aš išduosiu jog tavo tikras vardas - Hiena Šaltiena!
- Kaaaa??? Iš kur žinai? - išsižiojo Pelenė, nes ji bandė tai nuslėpti nuo visų - princo, tarnų ir kitų pažįstamų.
- Ant tavo paso parašytą! Kai įlėkiau į tavo miegamajį radau ir paskaičiau!
- Ot bjaurybė esi tu!! - suriko Pelenė (Hiena Šaltiena). - Šiaip save vadinu Helena Šalt! Vištgaidi tu!!!
Ji paėmė akmenuką ir metė į paukštelį, bet nepataikė, tad akmenukas nukrito tiesiai princesei ant galvos. Pasigirdo pokštelėjimas. Ji prarado sąmonę. O pažadino Pelenę Hieną Šaltieną Helena Šalt (kaip vadinsi, taip nepagadinsi) šaltas vanduo užpiltas jei ant galvos. Pramerkusi akis suprato jog į ją žiūri kažkokie žmonės. Tai buvo Rasa Raudonkepurė, Alisa, Snieguolė Mingailė ir senyvo amžiaus diedukas - Karlas.....