Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Išliejusi tulžį ant dukters, į valias išsiverkusi, Ventienė apsiramino ir ėmė šalčiau galvoti, kaip būtų geriau nuslėpti nuo žmonių Julikės bėdą. Kol dar nieko nesimatė, ji nieko nedarė, bet, kai tik pradėjo žymėti, tuojau pat atgabeno iš vazaunios stakles ir pastatė viduryje pirkios..
Apsivilkusi laisvesne bliūzele ir plonesniu motinos sijonu, Julikė kiek įmanoma vengė rodytis viešumoje. Atsiklaupusi ant kelių ji ravi daržus, o jeigu ruošiasi pirkioje, vis žvalgosi pro langus. Kai tik kieme pasirodo svetimas žmogus – ji tuoj į stakles. Kitą kartą žmogus net neužeina, o jeigu ateina į pirkią, ypač kokia kaimynė, tai Julikė tuoj užsigula ant skieto ir taisinėja neva susipynusias nytis...
Kaimynės nors ir nieko neįtarė, tačiau stebėjosi, kad ne laiku pastatytos staklės. Kaimo moterys paprastai audžia tik žiemą, bet Ventienė žino kaip pasiaiškinti.
– Jau sakau, šiemet tiek susirinko verpalų, kad per žiemą vargu ar spėsime išausti... Dar norėtųsi ir „rizinių“ takų stancijoje pasitiesti. Seni jau visai susinešioję, sarmata ir parodyti, kai „kalendavoja“ kunigas.
Taip nekuriam laikui pavyko nukreipti smalsių bobelių dėmesį, bet artinosi pati didžiausia bėda, kurios jau niekaip nepaslėpsi ir niekur ji nedings.
Motina per naktis nemiega, laužo galvą, bet sugalvoti nieko negali, kol pagaliau kartą jai toptelėjo mintis: „ O kad taip pabandžius kaip nors įpiršti tą vaikelį Kastutei? Ar taip, ar taip nėra iš jos naudos. Nei iš jos labai jau didelė darbininkė laukuose, nei ji reikalinga namuose. Augintų sau vaikelį ir nors tokia būtų iš jos nauda. Žmonėms būtų galima pasakyti, kad susigriebė ir niekam nesako nuo ko, nors tu ją užmušk... Juk patikės... Visi jau nuo vaikystės  priprato laikyti ją kvailute. Žmonių bijo, iš namų niekur neišeina ir mažai kas ją mato. Prilindo koks, prisikalbino... Gal iš samdinių? Nesidyvis ir bobelės, kad liko nepastebėta... Bet kaip pradėti šneką? Nori, nenori – teks viską pasakyti, išduoti taip stropiai dangstytą paslaptį... Bet ar galima ja pasitikėti? Juk piemenė dar tebėra, nė septyniolikos neturi... Ar neišpliurps? “
Pasitarusi su Julike, motina vis tiktai nusprendė:
– Kaip bus, taip bus, reikia kalbinti. Tuo labiau, kad kitos išeities nėra.
Vieną sekmadienį po pietų, jos abi pasikvietė Kastutę į klėtį.
– Ateik čia arčiau, sėskis va ant lovos, vietos užteks, – maloniai pakvietė motina, pasislinkusi arčiau Julikės, kai atėjusi Kastutė nedrąsiai sustojo prie durų, – pasišnekėti reikia.
Motinos pakviesta, mergaitė priėjo ir atsisėdo šalia jos.
– Ar nenorėtum padaryt gerą darbą? – nieko nelaukdama, pradėjo kalbą Ventienė.
– Kokį darbą? – neramiai apsidairė Kastutė. „Ar dar mažai aš dirbu? Įdomu, ką dar jos sugalvojo? “ – susirūpinusi pagalvojo mergaitė.
– Užaugint vaikelį...
– Kokį dar vaikelį? Kieno?
– Ogi Julikės...
Negalėdama patikėt, nužvelgė seserį Kastutė.
– Julikės? Argi ji turi vaikelį?
– Dar neturi, bet neužilgo turės...
– Jeigu ji turės, tegu ji ir augina, – vis labiau stebėjosi Kastutė, – kodėl norit, kad aš jį auginčiau?
– Jai negalima jo auginti... Ir išvis niekas neturi žinoti, kad ji turi vaiką. Supranti? Tai visam gyvenimui turi likti paslaptyje. Prašau ir tavęs, Kastute, niekam nieko nesakyk apie tai, apie ką mes čia kalbėjomės. Dieve saugok, niekam nė žodžio. Kad tik kas nesužinotų... Tau tik vienai viską pasakėm, net tėvas nieko nežino...
– Gerai jau gerai, nesakysiu, – pasižadėjo Kastutė, – bet kodėl? Ar taip bijot tėtės?
– Na, matai, – ėmė aiškinti motina, – ūkiui reikalingas užkurys, o Julikės su vaiku niekas nenorės imti...
– Manęs su vaiku irgi niekas nenorės, – netikėtai, nudūrusi žemyn akis, užraudo Kastutė.
– Ar ir tu dar galvoji ištekėti? – dabar jau nustebo motina, – kas tave ims? Nė negalvok. Ar tu turėsi vaiką, ar ne, vis tiek tu niekam nereikalinga... – negailestingai drėbė tiesiai į akis motina, – ar šiaip, ar taip – tu liksi senmerge.
–  Kodėl? Dar žemiau nuleido galvą mergaitė.
– Tu tik geriau į save pasižiūrėk. Ar tau lygintis su Julike? Žinoma, visi mes norėtume būti gražūs, bet tai ne nuo mūsų priklauso, – bandė švelninti padėtį motina, – ką Dievulis davė, tą ir turėsi visą gyvenimą. Iš visko matyt, kad tau skirta nugyventi vienai, o Julikė, jeigu ne tas vaikas, galėtų gauti visai puikų jaunikį... Julikė ištekės, o tu užauginsi vaiką. Bus kas uždirbs duoną senatvės sulaukus. Ar negerai? Negi geriau likti vienišai senmergei?
– Bet vaikas vis tiek bus namuose ir niekur jo nepadėsi... – ilgokai patylėjusi pasakė Kastutė, – vis tiek visi matys, sužinos...
– Bus tai bus, bet jau ne Julikės, o tavo. Kai tik vaikas atsiras, pakrikštysim, metrikus surašysim tavo vardu – ir baigta. Niekas nieko nesužinos... Nė lapė nelos... – skubiai išsakė motina ir sukluso. „ Ką dabar pasakys Kastutė, kai jau išgirdo tai, kas svarbiausia“.
– Tai jau ne, – staiga pakilo nuo lovos mergaitė, – paaugint gal ir galėčiau, bet prisirašyt sau – nenoriu. Kam man reikia svetimo vaiko? – ryžtingai pasakė ji ir pasuko prie durų.
– Palauk, neišeik, – sulaikė Kastutę motina, – ne svetimo, o sesers. Nori, nenori, vis tiek būsi jo teta. Kodėl nenori padėt savo artimiems žmonėms? Negi tau nerūpi mūsų šeima, namai, ūkis? Tiek metų po vienu stogu išgyvenot, kartu augot, vienoje lovelėje miegodavot. Kodėl nenori padėt tikrai savo seseriai?
– Vieną kartą jau padėjau, o ką ji man padarė? Į sodželką įkrito ji pati, o primelavo, kad aš ją įstūmiau... Jeigu ne aš, tikrai būtų prigėrusi. Kai ištraukiau į krantą, tada tik nubėgau šaukti mamos.
– Ar tikrai taip buvo, – atsisuko į Julikę motina, – ar teisybę Kastutė sako? Ko tyli? Dieve, Dieve, negi iš tikrųjų melavai? Na ir bjaurybė gi tu! Už tai ir baudžia tave Dievas, taip tau ir reikia, – supykusi barėsi motina. – Tuojau pat pulk ant kelių ir atsiprašyk sesers. Bučiuok rankas, kojas, prašyk atleidimo. Gal dovanos...
– Pamelavau, kad bijojau tėvo, – nuleidusi žemyn akis, po trumpos tylos prisipažino Julikė, – bet tada buvom dar vaikai. Dabar niekada taip nepadaryčiau...
– Nereikia man jos atsiprašymo, – arčiau durų priėjo Kastutė, – užtenka ir to, kad žinosit vieną kartą, kad aš nekalta. Aš ir tada verkdama sakiau, kad ji pati įkrito, bet kažkodėl niekas manimi netikėjo, – dar priminė Kastutė ir išėjo iš klėties, net nebeklausydama, ką kalba motina.
2012-10-31 09:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-31 10:00
Bičių Motina
Oi laukiam laukiam, tęsinuko laukiam :)
Užsikabliavau kažkaip... ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą