Pakaruoklis (7)

Po to susitikimo su Aleksu, Julikė nežinojo nė ką bedaryti. Ar jau tuoj prisipažinti motinai, ar dar palaukti? Bet ar gali ji laukti, kai bėda jau ant nosies lipa?
Alekso pasižadėjimas ją pasiimti, mažai guodė.  Ką gali reikšti toks pasakymas? Juk jis niekuo neįpareigoja... Pirmiausia, tai buvo pasakyta kaip nuraminimas, atsikratymas ir tiek. Jau aišku kaip dieną, kad jis išvažiuos ir ją paliks. Tik neaišku, kas jos laukia ateityje.
Nors Julikė suprato beviltišką savo pdėtį, tačiau kol Aleksas dar buvo čia pat namuose, ji tikėjosi, kad šis dar apsigalvos. Sužinojusi, kad nė neatsiveikinęs Aleksas išvyko, mergina tuojau pat prisipažino motinai.
Išgirdusi tokią naujieną, Ventienė ko tik neapalpo. Per visą krūtinę nudiegė toks skausmas, lyg kas kumščiu būtų trenkęs į paširdžius.
Pamačiusi, kaip motina suakmenėjusiu veidu prispaudusi prie krūtinės rankas sudribo ant suolo, Julikė baisiausiai išsigando. Nežinodama ką daryti, ji pasėmė iš kibiro ir atnešė puodelį šalto vandens, bet motina negėrė. Atsirėmusi į sieną ir atmetusi į priekį kojas, ji ir toliau sunkiai kvėpavo atvira burna, užmerkusi akis, į kumščius suspaudusi rankas.
Julikė balsu raudodama blaškėsi po pirkią, nesugalvodama, už ko griebtis... Jos akyse miršta motina, o ji negali niekuo padėti, nežino kaip ją išgelbėti.
Namuose nieko nebuvo, tik jos vienos. Tėvas su šeimyna kaip paprastai laukuose ir nėra ko prisišaukti pagalbos: „ Gal bėgt pas tėvą? O gal pas kaimyną? Čia būtų arčiau, bet kažin ar ten ką rasiu? Kad nors nebūtų visi išėję į laukus... “
Jau kieme Julikė prisiminė, kad motina kai kada gerdavo kažkokius vaistus. Pati matė, kaip iš buteliuko lašindavo ant gabalėlio cukraus: „ Bet kur jie? Atrodo, kad paimdavo iš lentynėlės... “  Grįžusi susirado, atkimšo, pauostė. Kvepia kamparu, turbūt tie ir bus. Ir cukrus čia pat. Gerokai užpylusi vaistų ant cukraus, ji  tą gabalėlį įdėjo į pravirą motinos burną. „ Duok, Dieve, kad padėtų. “
Ar savaime praėjo, ar padėjo vaistai, bet neužilgo motina atsimerkė. Nejudėdama ilgokai žvalgėsi po pirkią kažkokiomis blausiomis akimis, paskui ir vėl užsimerkė. Po kurio laiko vėl  atsimerkusi, pažvelgė jau žvalesnėmis akimis, dar kiek pasėdėjo tokioje pačioje padėtyje kaip buvo susmukusi, ji pagaliau nuleido nuo krūtinės rankas, atšlijo nuo sienos, pritraukė kojas ir atsisėdo ant suolo.
- Mama, mama, ar tau jau geriau? - pripuolė Julikė, bet motina ranka ją atstūmė nuo savęs ir nusisuko. Patylėjusi ne tiek piktai kiek graudžiai ištarė:
- Ką tu padarei? Ką padarei?
- Mama, mamyte, padėk man! Gelbėk!
- Tokioje jaunystėje, pačiame gražume suėdei sau ir man gyvenimą! - neleido ji toliau kalbėti Julikei. - Tokią gėdą užtraukei ant mūsų namų... Kas bus, kai sužinos tėvas? Dabar tai tikrai pasikars. Kaip reikės gyventi toliau?
- Mama, mama, mamyte! Atleisk man, padėk, gelbėk! Aš kalta, dovanok man... - aimanavo Julikė, bet motina ir vėl ją pertraukė.
- Ne veltui jis nabagas ir blaškėsi lyg nujausdamas... Dabar ir aš supratau, ką reiškia mergos namuose. Tai kaip mėsa - šiandien šviežia, o ryt jau pašvinkus... Dieve, Dieve, už ką mane baudi? Viena kažkokia puskvaišė, kita su vaiku... Neperneš tokios sarmatos vargšė mano širdis. Turbūt plyš nuo skausmo, - vėl susiėmė už krūtinės motina.
- Gal tau paduot vaistų? Gal pašaukt kaimynę? - puldinėjo išsigandusi Julikė. - Tik nemirk, mamyte, nepalik manęs vienos. Ką aš darysiu be tavęs, kur pasidėsiu? Tėvas išvarys iš namų...
- Taip tau ir reikia, - staiga piktai užriko motina, - jeigu tikrai žinai, kad vaikas nuo Alekso, kam leidai išvažiuot? Kodėl iki šiol tylėjai? Kodėl tik dabar man viską sakai? Ar dabar laikas, kai jis jau už jūrų marių nežinia kokioj karalystėj, kur tu jo niekada nepasieksi? Gal dar buvo galimą kai ką padaryt, kol jis čia tebebuvo? O dabar gaudyk vėją laukuose...
- Kalbėjomės. Jis žadėjo mane pasiimti, - bandė teisintis Julikė, bet motina pyko ir toliau.
- Lauk, pasiims... Turbūt ir išdūmė, kad nenorėjo vesti. O jei kada ir pasiims, kur dėtis iki tol? Vis tiek vaikas gims be tėvo, vis tiek tą pačią nešlovę teks čia perkentėti. Niekur nesidėsi... Ar seniai tu tokia? - jau tyliai, dalykiškai paklausė motina.
- Ar aš žinau? Pradėjo darytis negera jau nuo Velykų...
- Gal būt tik pradžia, o gali būti net keli mėnesiai... Per visą mielą vasarėlę... - dabar jau susirūpino motina. - Visi plonai, lengvai nešioja... Sunku bus viską paslėpti... Bobos tuoj pastebės...
- O gal galima būtų  kaip nors kitaip? Gal yra kokių nors vaistų arba žolelių? Gal yra kokia nors daktarka, kuri žino? O gal tiesiog pas tikrą daktarą? Geriausia tai būtų, kad nieko nebūtų.. - nedrąsiai pasiūlė Julikė.
- Matai kokia gera, - vėl supyko motina, - reikėjo apie tai anksčiau pagalvot, o ne paleistuvaut, jeigu norėjai, kad nieko nebūtų. Pasakysiu tėvui. Kai gerai iškarš kailį, tada žinosi. Visą gyvenimą prisiminsi...
- Nebijau, tegu muša. Aš to ir verta, bet nuo to kitaip nebus. Kažką iškentėčiau, viską atiduočiau, kad vėl viskas būtų taip kaip buvo iki to... Mama, neatstumk... - vėl bučiavo motinos rankas Julikė. - Tu viską žinai, viską moki, viską gali, tu tik viena gali mane išgelbėti. Padėk, pasigailėk, neleisk man pražūti...
- Kas galėjo pagalvot, kad taip atsitiks? - sugraudinta dukros verkšlenimų, jau švelniau sušneko motina. - Abu su tėvu taip tave mylėjome... Kas tik geriau buvo namuose - viskas tik tau buvo skirta. Nieko tau netrūko, nieko tau negailėjome. Buvai visas mūsų džiaugsmas, pasipuikavimas, visa „nadieja“. Mergaitė graži, sveika, parėdyta, tokia gaus gerą bagotą vyrą... Galvojom susigiminiuosim su garbingais žmonėmis, susilauksim anūkėlių... O tu ką padarei? Kur dabar tave kišt tokią? Ar bent supranti, ką mums su tėvu reikės pergyvent? Bet kur jau ten... Kas jai rūpi? Žmonių vaikai susirinkę gražiai linksminasi, šoka, dainuoja, o ji pakrūmiais su bernu trainiojasi, paleistuvauja! Bjaurybe tu, šliundra! - vėl ėmė šaukti motina ir apsipylė ašaromis. - Atsitrauk, eik šalin, bo kai duosiu... - atstūmė ji Julikę, kai ši norėjo apkabinti motiną, - dabar tai jau „mama padėk“. O kuo aš galiu padėti? Visą gyvenimą kaip mokėjau taip dariau, kad tik tau būtų geriau. Dabar gi nei aš, nei kas kitas tau padėti negalime. Tavo bėda - tu ir žinokis.