Super Ginklas: atgimimas (4 dalis)

Profesorius Kšištofas iš to džiaugsmo nualpo. O po to pabudo. O po to vėl nualpo. Ir vėl prabudo. Ir vėl nualpo. Taip jis dar išgulėjo gerą valandą, o po to vėl prabudo. Pramerkė akis, išsikrapštė traiškanas, žiūri – ABC vis dar džiaugsmingai važinėja po kambarį, Vanda ploja delnais.
Staiga pasigirdo aliarmas, kuris jau nieko nebenustebino.
“Eilinis išsikraustymas” – pamanė profesorius ir atsikėlė iš lovos.
Igorius Pitūchinas spaudinėjo visus mygtukus iš eilės, trankė pultą ir nervinai trepsėjo koja. Pro iliuminatorių matėsi virš 10 rusų povandeninių laivų, plaukiančių bazės kryptimi. Kšištofo bazė neturėjo specialiųjų transkonfigūracinio tipo elektromagnetoultraturbogarsinių radarų, taigi teko pasikliauti tik Pitūchino rega.
Profesorius labai nesijaudino, tik truputį prakaitavo. Jis visas kiborgo schemas saugiai laikė seife ir niekas jų negalėtų pavogti. Jei ir galėtų, tai jis tuos duomenis taip pat buvo išsaugojęs superkompiuteryje su super galinga apsaugos sistema. Bet kažkas naktį atsitinka, kompiuteris pats įsijungia ir pakeičia duomenis ir po to lyg niekur nieko išsijungia, o seifas kažkokia labai  keista šviesa suspindi, net baisu apie tai pagalvoti! Kompiuterio duomenys pakeisti, o kas atsitiko dokumentams, kurie yra seife – pagal kompiuterį dabar ten gulėjo ne kiborgo ABC schemos, o Vandos krūtinės apimties duomenys. Bet kadangi profesorius nieko apie tai nežinojo, tai ramiai bet visgi truputėlį nervuotai suko ratus savo kambaryje ir daug purkštavo.
Pasigirdo trenksmas, sprogimai, šūviai. Bazės siena buvo pramušta, visur bėgo vanduo ir visi pradėjo skęsti. Bet po to visi subėgo į panikos kambarį ir ten saugiai laukė, kol rusai pasitrauks. Bet čia pradėjo veržtis kareiviai, kažkaip atidarė duris ir įsiveržę pro duris įsiveržė į panikos kambarį. Kšištofas bandė apsiginti lazeriniu pistoletu, Vanda vinčesteriu, o Pitūchinas užsikabino ant kaklo mamos medalioną (kuris turėtų jam nešti sėkmę) ir sėdo prie kulkosvaidžio pulto. Profesorius smarkiai stebėjosi, kad ABC nieko nedarė, nors jam buvo suinstaliuota (įdiegta) galybė galingų šaudomųjų ir svaidomųjų ginklų. Matyt, tai to kompiuterio darbas! Kažkoks hakeris-įsilaužėlis nuleido baltus virusus.
Galiausiai, kaip visada, trys tankistai ir kiborgas iškovojo pergalę, atsigynė nuo rusų, bet po to dar truputėlį laukė, nes galėjo atsirasti ir tie nelemtieji šikantys žmogeliukai. Laimei ar nelaimei, jie nepasirodė.
Profesorius Kšištofas buvo itin sunerimęs dėl kiborgo neutralumo aršios kovos metu. Jis nežinojo ką daryti – ar verkti, ar jį išmontuoti, ar tiesiog pasikalbėti su Vanda ir sulaukti paramos.
- Aš nevykėlis… nevykėlis aš! – graudžiai verkė profesorius. Jam net gėda pasidarė, kad tokiam amžiuj verkė.
- Ne, matyt, įvyko kažkokia bjauri klaida! Nepergyvenkit šitaip, profesoriau, - ramino Kšištofą Vanda.
- Bet… bet mes taip surizikavom! Juk galėjome ir mirti! Jei kiborgo ginklų sistemos būtų suveikusios, mes lengvai sutriuškintume rusų komandą!
- Na, taip, taip… Ačiū Dievui, Igorius Pitūchinas labai padėjo.
- O kur jis?
- Oi, jį pašovė ir jis dabar kraujuoja, netekęs sąmonės.
Iš tiesų, Igorius Pitūchinas sėdėjo prie kulkosvaidžio pulto. Jo kūnas buvo suvarpytas kulkų. Jis prieš mirdamas dar spėjo kaip reikiant apsispjaudyti kraujais ir visiems pasidarė labai šlykštu, dėl to jie sandariai uždarė panikos kambarį ir nuėjo toliau gerti kavos.
- O profesoriau, man iškilo toks klausimas… - nedrąsiai prašneko Vanda.
- Taip, Vanda? Koks dar klausimas? – smalsavo Kšištofas.
- Na, jūs vis tiek… vyras amžiuje… pačiame brandume, jėgų žydėjime…
- …taip?
- Ar jūs turite vaikų ar anūkų? Šis klausimas man niekad neleisdavo nusiraminti, dėl to aš tokia nervuota ir trankau sienas vakarais. Pamenat, sykį jūs beldėte į sieną. Tai aš jums neleidau miegoti, nes pati negalėjau užmigti ir kamuojama klausimo buvau tokia nervuota ir trankiau sienas vakarais.
- Kaip sakot?
- Sakau, ar turite vaikų ar anūkų? Šis klausimas neleidžia man nusiraminti, dėl to aš tokia nervuota ir trankau sienas. Ir tąsyk, kai jums neleidau išsimiegoti, pamenate? Aš tokia nervuota ir trankau sienas.
- Oi… - nuščiuvo profesorius.
Jie keletą minučių patylėjo. Vanda labai nervinosi ir viena ranka trankė sieną. O Kšištofas visas išraudo, akyse kaupėsi ašaros. Boys don’t cry.
- Aš…
- Taip, profesoriau? Kas?
- Aš… aš…
- Sakykit, nesijaudinkit taip ir neprakaituokit, nes aš pasidarau labai nervuota ir…
- AŠ NEVAISINGAS!!!