Vaikystėje

Mano pirštai groja tavo tyla,
Nes langai atviri ir kvėpuoti – lengva!
Tavo naktis tupi aguonos žiede,
O mano vėjas sėdi ant tvoros
Ir baladoja kojomis į širdį.

Ir tamsioje dermėje ištirpsta dangus,
Tik žvaigždės nardo mėnulio sonetuose,
Mes plaukiam šviesos taku į saulę
Ir gėlės atsuka į mus savo žiedus…

Mano drakonai lekia atsigert vandens
Ir jų sparnai gieda vėtras ir žalias audras,
Jos nuverčia tavo namus ir bėga slėptis,
O mes sukuriam naują gyvenimą ir šokam dainoje.

Basom lekiam per šlapią gyvenimą,
O rasa krinta ant mūsų purvinų kojų,
Tavo žodžiai virsta mano galia
Ir pėdos pina iš žolės kasas.

Mano lėlės tampa tavo draugais,
O keliai atviri ir juoktis – gera!
Tavo diena sėlina pušų viršūnėmis,
O mano lietus šoka ant stogo
Ir moja sparnais – mums mėto plunksnas...