Žingsniai į niekur

Išeinu. Kelio iš ten nebus. Dar niekas negrįžo. Štai tas slenkstis. Kažkada atrodė toks aukštas, tiesiog neperžengiamas, o dabar... Atsisuku atgal. Prieš akis iškyla ištisi amžiai ir aš juose tokia nedidelė dalelė... Vėl matau tas besišypsančias akis, matau, kaip jos apsiniaukia ir nusisuka, kartu nusinešdamos dalelę manęs - visai nedidelę, bet pačią svarbiausią - mano viltį. Laikrodžio dūžiai primena, kad atėjo ta akimirka. Tūkstančius kartų girdėjau aidint tyloje šiuos laikrodžio šūksnius, Jie lyg plakanti širdis kuri atgyja ir vėl nutyla nesulaukus atsako. Žengiu žingsnį, vieną, kitą, bet kas tai? Durys tarsi bėga nuo manęs! Ne, ai tik mano nusilpusi fantazija... Štai aš jau ir kitoje pusėje. Atsigręžiu, bet prieš akis tik rūkas. Migla aptraukus visą mano praeitį. Visi pojūčiai išblunka ir stoviu bejausmis, šaltas... Prieš akis lyg ir naujas tikslas, nauja viltis. Bet ar taip gali būti? Ar gali sudegusi viltis prisikelt ir pelenų? Ar gali iš šukių būt sulipdytos svajonės? Bet kas gi man belieka. Aš einu, einu nesustodamas į tą menamą tikslą. Galgi pakeliui sutiksiu panašių į save. Gal surinkę visas mums likusias spalvas sugebėsim nupiešti vieną bendrą paveikslą, tokį grubų, bet šildantį viduj, mielą širdžiai.