Kelios dienos iki rinkimų, II dalis (MT)

2025 m. Kovo 16 d. (prieš pusantros valandos)
38 dienos iki rinkimų
Vilnius, Žvėryno rajonas

Juozas kantriai tykojo savo erdviame automobilyje už mokesčių mokėtojų pinigus, įstrigęs mažareikšmiame eismo kamštyje. Autobusas su auka vis dar neketino atverti durų, o jis jautėsi lyg medžiotojas, užuodęs iš karto kelias aukas.
„Aš sėlinantis tigras“ – galvojo Juozas, gniaužydamas oda aptrauktą vairą. – „Ne, geriau aš tūnantis drakonas! “
Nors, kelias akimirkas padvejojęs, sugrįžo prie tigro idėjos.
„Drakonas turi skiauterę“ – nusiminė Juozas. – „Tai čia beveik kaip gaidys, tik skiauterė didesnė. Vadinasi, aš tigras... “
Bemąstydamas užsižiopsojo į priešais stovinčio ”Audi“ subinę ir vos nepražiopsojo, kaip įstrigusio autobuso durelės prasivėrė ir nepatenkinti keleiviai pasipylė iš jo.
- O tu kliamba! – atsipeikėjo Juozas. – Bobos, palaukit! Negalima taip vidury gatvės išlaipinti žmonių, kur tu žiūri, žąsine šoferi??? Aš tau įstatymo pataisą padarysiu, gaidy tu, drakone prakeiktas!..
Bobulių vis daugėjo.  Juozui pasivaideno, kad išvydo įžūliai sumirguliavusią Nugalėtienės skarą su peliukais Mikiais.
- Ne ne, tu irgi niekur neik, kol aš kamštyje stoviu! – pašėlo politikas. – Negalima taip!..
Apsigalvojęs čiupo flakoną nuo sėdynės, susigrūdo į kišenę respiratorių ir iššoko iš automobilio.
- Aš greitai, tik sutvarkau Nugalėtienę ir atgal į kamštį. Dviejų minučių netruks... – įtikinėjo save Juozas.
Persirito per kaimyno automobilį, išklausė nepatenkintą pypsenimą ir po akimirkos jau sukosi bobučių rate, ieškodamas žymiosios politologės.
Nugalėtienės niekur nesimatė.
- Nagi, kliamba... – sukosi vilkeliu Juozas. – Kur tu prapuolei, sena tarka?!
Išvydęs skaros kraštą, pranykstantį už pastato kampo, apsidžiaugė ir puolė iš paskos. Apsidžiaugė, nes dauguma žmonių traukė į priešingą pusę ir buvo žymiai mažiau šansų, kad jį kas nors pastebės, naudojantį neleistinas priemones.
Tų pačių spalvų skara ramiai, neskubėdama tolo šaligatviu. Pašalinių žmonių buvo, bet ne tiek, kad kas nors įgytų drąsos domėtis užpuolimu. Juozas iš politologijos kursų žinojo, kad kai politikas užpuola rinkėją apytuštėje gatvėje, šiam į pagalbą 99, 9 proc. visų atvejų niekas neateis, smalsuoliai pernelyg nesiartins. Va jeigu užpultų sausakimšame bare, tada šonus išvanotų kaip reikiant, bandos instinkto paskatinti. Tačiau bandos instinktui reikia bandos.
Juozas užsimaukšlino respiratorių, ištraukė iš kišenės flakoną ir skubiais žingsniais pasivijo babulenciją.
- Atsiprašau, tamsta, man reikia jums kai ką padaryti, - čiupo auką už peties, apsukdamas veidu į save. Flakoną kilst, mygtuką spust...
- Oi! – prisidengė rankove babulencija. – Ko čia šlakstaisi seilėmis, pienburni tu! Ko čia mane, pensinykę graibai už apykaklės?! Iškrypėlis gal būsi?! Še tau, uostyk! Va! Dar reikia? O dar?

Juozas užklykė nesavu balsu, kai į jo akis tvoskė graužiančio skysčio purslai. Babulencija stebėtinai mikliai papurškė ašarinių dujų balionėliu ir politiko pasaulis ūmai tapo kupinas graudžių ašarų ir nepakeliamo skausmo.
Iš netikėtumo Juozas išmetė savo priemonę ir atsitrenkė nugara į sieną.
- Žinosi, kaip sėlinti iš paskos! – dūko babulencija. – Mandagūs žmonės iš priekio apeina, tave močia to nemokė?!
- Mokė, mane visko mokė! – mosavo rankomis apakintas Juozas. – Aš nenorėjau...
Bobulė piktai spyrė jam į kauliuką, tada papurškė dar kartą ir nukurnėjo tolyn gatve, panosėje keikdama šiuolaikinį jaunimą.
Nors ir aklas, Juozas savo siaubui suprato užpuolęs visai ne Nugalėtienę. Balsas buvo ne tas.
„Kur flakonas?! “ – apgraibomis šlavė šaligatvį. – „Reikia slėpti, kol kas nors nepamatė ir nepažino... “
Suradęs skubiai susigrūdo užantin ir respiratoriumi nusivalė ašaras. Akių vis dar nesinorėjo atmerkti – per daug skaudu buvo žiūrėti į pasaulį.

Nors ir susimovęs, Juozas dar nežinojo, kad tą dieną jis kai kam pasitarnavo. Mat bobulė, kuriai jis papurškė, vėliau pamatys automobilio numerį, kurį įsidėmės visam likusiam gyvenimui. Ir nors ši persona visai neketino balsuoti, vėliau ji nubalsuos už numerį 525, kuris priklauso „Prisiekusių Šovinistų partijai“.

O kažkur kairėje supypsėjo nepatenkinti automobiliai, kamščiui vos vos pajudėjus iš vietos.


2025 m. Kovo 16 d. (prieš pusvalandį)
38 dienos iki rinkimų
„Tiesos partijos“  būstinė.

- Mes iš tiesų pirmaujame, - nušvito it saulutė Rudkė, skaitydamas ataskaitą iš prognozių centro. – Kai vakar išplatinome duomenis apie tinklo rezultatus, prisijungė nemažai papildomų rėmėjų. Mus rytoj kviečia į susitikimą su keliomis bendruomenėmis Kaune ir Klaipėdoje. Dievaži, aš jau užuodžiu pergalės kvapą ir gražesnę ateitį!
Dovydas nusišypsojo profesoriaus optimizmui įkandin.
- Tačiau Seime mes būsime ne vieni, - nusprendė likti pesimiste mergina, vardu Nataša, kuri čia dažniausiai virė kavą ir šypsojosi svečiams. – Mums dar reikės palenkti savo idėjų pusėn krūvą senųjų politikų, kurių dalis neabejotinai pateks. Istorija rodo, kad dažniausiai viskas likdavo po senovei, net ir atėjus naujokams.
- Nes tie senieji politikai – tik aisbergo viršūnė, - murmtelėjo Dovydas. – Už jų stovi verslininkai, norintys geros terpės savo verslams. Jie finansuoja visą stagnaciją...
- Ir toliau finansuos, - karktelėjo balsas nuo įėjimo. – Ir jūs visi pralaimėsite rinkimus, ba!

Visi, kas buvo patalpoje, nustebę sužiuro į susikuprojusią babulenciją, nepastebimai įsmukusią į konferencijų salę.
- Atsiprašau? – nustebęs sumurmėjo Dovydas. – Mes JAU laimime. Kas jūs tokia būsite?
- Jūsų profesorius teisingai pasakė – taisyklės desperacijos akimirkomis virsta išimtimis. Jos jau dabar virsta išimtimis, - sugergždė babulencija. – Vos vakar kelios partijos susijungė į vieną, nors tokiu laiku tą daryti draudžia įstatymai. Rytoj dar kelios partijos jungsis ir neabejokite – kuo toliau, tuo jūsų kova vis labiau primins ne politinę kovą, o mūšio lauką, kuriame kariausite prieš kažką panašaus į hidrą. Jūs pralaimėsite, nes esate siaubingai nelankstūs. Be to, jūs per daug teisingi. Negali normalus politikas būti teisingas! Visuomenininkas – taip. Politikas – jokiu būdu! Ba!
- Gal pasakysite savo vardą? – pasiūlė Dovydas. – Turiu jus perspėti – viskas šioje patalpoje transliuojama tiesiogiai į Internetą.
- Aš esu Veronika Nugalėtienė, - karktelėjo Nugalėtienė. – Ta pati Nugalėtienė, jeigu ką. Ir taip, žinau. Aš jus seniai stebiu ir man jūsų gaila, vaikučiai. Jūs čia gražiai žaidžiate smėlio dėžėje, rodote filmukus internete. Visi tokie teisingi, tokie gražūs, visi tokie palaikomi ir žodžių kišenėje neieškantys. Bet aš jus perspėju – toli taip nenueisite. Rinkimai laimimi ne žmonių skaičiumi, o juodosiomis technologijomis. Na žinote, kai pasakai nesąmonę ir ja patiki visi. Arba kai ištransliuoji savo numerį televizijoje, užmaskuotą kas dvidešimt penktame kadre. Arba kai papurški į nosį preparatu A. Jūs naudojate tokias technologijas?
Veronika numetė ant stalo savo krepšį ir susmuko kėdėje.
- Jeigu matėte mūsų transliacijas, tai žinote atsakymą, - šyptelėjo Dovydas. – Dievaži, kaip netikėta jus matyti po tiek laiko tylos...
- Nebūk stuobrys be stuburo. Sakyk taip arba ne, - urgztelėjo babulencija. – Bestuburių ir taip pilna aplinkui, balotiruojasi už kiekvieno kampo. Tai jūs ką, net lankomumo apskaitos neklastojate? Net apklausų internete?
- Ne, - papurtė galvą Dovydas.
- Blogai.
Veronika ištraukė iš rankinuko vaistų buteliuką ir trūktelėjo iš viso. Nepatenkinta susiraukė ir pačepsėjo.
- Gal išjungtumėte trumpam tas transliacijas? Norėčiau rimtai su jumis pasikalbėti apie rinkimus. Jūs kol kas turite daugiausiai potencialo priartėti prie tikslo. Nesakau  „pasiekti tikslą“, nes priartėti ir pasiekti – du labai skirtingi dalykai. Šiais laikais bet kuris cirkininkas gali kandidatuoti į Seimą, užtenka jam pasakyti, kad jis to nori. O va pasiekti – dalykas visai kitas. Tai kaip?
- Jūs suprantate, kaip tai atrodys? – nusijuokė Dovydas. – Mes visų žiūrovų akyse išjungiame transliaciją, kuomet pati Nugalėtienė mums duoda patarimus, kaip laimėti rinkimus va tokiais žodžiais?
- Na taip, atrodys prastai, - sutiko babulencija. – Čia jau jūsų pasirinkimas. Minutę atrodyti prastai, bet laimėti rinkimus, arba visą laiką atrodyti labai gerai, bet jų nelaimėti. Supraskite pagaliau, rinkėjų nuomonė čia visiškai nieko nereiškia! Kaulą rinkėjai griebia naudodamiesi toli gražu ne logika, tuo metu vyksta visai kiti procesai, kuriuos jums, vaikučiai, reiktų išmokti, jeigu norite nors menkiausių rezultatų. Pavyzdžiui, kiek kartų jūs tyčia pakenkėte savo konkurentams? Kiek kartų ką nors suklastojote, paskleidėte dezinformaciją? Nė vieno? Vadinasi, sėdėjote čia rankas sudėję ir tikėjotės, kad visi patikės tokia angelo poza. Jūs paprasčiausiai neturite išsiauginę dantų, jeigu netyčia ir laimėsite rinkimus, tai jus suvalgys Seime. Ne tokių politikų dabar reikia šaliai. Dabar yra pereinamasis laikotarpis iš visiškai mėšlinos politikos į pusiau mėšliną. Vadinasi, jūs patys turite būti pusiau mėšlini. Žmonės paprasčiausiai nesupras, jeigu peršoksite iš visiško mėšlo į aplinką be jokio mėšlo. Ką, nebėra kyšių, nebėr „otkatų“? Taip nebūna! Nebėra korupcijos? Nesąmonė! Visi politikai sąžiningi? Cha, meluokit kam nors kitam, bet ne man, rinkėjui! Va taip bus ir ne kitaip.
Veronika vėl trūktelėjo savo vaistų ir paprašė vandens. Nataša pašoko iš savo vietos.
- Tai kaip? – paklausė babulencija. – Jungiam tinklą lauk ir pakalbam rimčiau?
- Aš... nemanau... – sutrikęs papurtė galvą Dovydas.
- Jūsų teiginiai visai neįprasti ir kategoriški, - nustebęs pasakė Rudkė. – Aš net nesupratau pusės jų pagrindo. Gal galėtumėt paaiškinti, ką...
- Prieš visą pasaulį – jokių paaiškinimų, - burbtelėjo babulencija. – Tada paprasčiausiai niekas nesuveiks. Čia tas pats, kas pasakyti, jog bandysi apgauti ir tada bandyti apgauti. Nesuveiks.
- Bet kuriuo atveju mes tinklo neišjungsime, – papurtė galvą Dovydas. – Tačiau buvo malonu jus pamatyti gyvai, ponia Nugalėtiene.
- Ak, man irgi, sūneli, - šyptelėjo babulencija. – Man irgi. Tu kaip iš pasakos vaikams, toks teisingas ir toks paprastas. Gaila, kad pralaimėsi. Na bet jeigu nenori teptis rankų, tai tavo valia. Man laikas į autobusą. Šiais laikais net tvarkaraščiais negali pasikliauti. Juolab politikais. Čia aš ne apie jus, jeigu ką.
- Galiu pavežti, - pasisiūlė Rudkė.
- Nereikia. Daktaras man liepė daugiau vaikščioti. Sėkmės darant rinkėjus. Viso.

Nustebę „teisuoliai“ tik kilstelėjo pirštelius atsisveikindami. Babulencija išmaukė vandenį ir iškurnėjo pro duris.
- Kas čia įvyko? – po minutės tylos pralemeno Nataša.
- Kad aš žinočiau... – atsiliepė Dovydas.

- - -

Babulencija  kurį laiką kiceno link autobusų stotelės, kol paskutinė tinklo kamera pasiliko toli už nugaros. Tada ji apsidairė ir mikliai šmurkštelėjo už kampo atsipūsti ir išgerti vaistų.
- Nagi, ateikite manęs surasti, visi likusieji! – piktdžiugiškai sumurmėjo pati sau. – Su savo satelitais ilgai netruksite, o aš tuo tarpu pailsėsiu...


2025 m. Kovo 16 d. (vakaras)
38 dienos iki rinkimų
Vilnius, visiems žinoma, todėl mažai tikėtina vieta


Stasys su suvirintojo akiniais kiek patrypčiojo šalia metalinio padaro. Atrodė, kad jis jaučiasi kiek nejaukiai.
- Tai?.. – nutęsė Smarvydas.
- Gal jį reikia įjungti? – pasiūlė Žemgrobis.
- Ak, taip. Tuojau, - nusišypsojo Stasys ir siektelėjo kažko robotui už nugaros. Šis sudrebėjo, kiek labiau išsitiesino ir pakarpė orą dvejomis antenomis. Jo akys suspindo ir Smarvydui pasirodė, kad ta maloniai raudona šviesa jam visai patinka.
- Ir kas toliau? – paklausė jis.
- Na... hm... – sutrikęs pasikrapštė pakaušį Stasys. – Viskas. Jis veikia.  Gali sekti paskui jus, kur tik pasakysite...
- Aš paskui bet ką neseksiu, - maloniu balsu pragydo robotas, - kol nebūsiu tikras dėl vedančiojo politinių pažiūrų ir reitingo. Reitingas labai svarbu.  Pažiūros – nelabai. Nenoriu sekti paskui lūzerius. Prieštarauja tikslui.
- Jis kalba! – nudžiugo Paukštvanagis.
- Ir balsas sodrus, kaip kokio Cicino, - su pasigėrėjimu atsiduso Žemgrobis.
- Jūs labai malonūs, - nusilenkė robotas ir sukikeno maloniu balsu.
- Tai koks tas tavo tikslas? – vis dar stengėsi išlikti įtariu Smarvydas. Jis žinojo, kad turės mokėti už pirkinį, todėl neskubėjo džiaugtis.
- Balotiravimasis, sėkmingi rinkimai, valdžia, dar didesnė valdžia, absoliuti valdžia, - išvardino robotas. – Būtent šia tvarka, taip.
- Man tinka, - pasikasė pilvą Žemgrobis.
- Pastebėjote? Jis paminėjo tik valdžią, bet nepaminėjo darbo valstybės naudai, - nušvito Paukštvanagis.
- Darbą dirba darbininkai. Valdžia valdo, - paaiškino robotas. – Būdamas valdžioje, aš negaliu dirbti. Turiu valdyti. Bet kokiomis priemonėmis, kurios neprieštarauja Konstitucijai.
- Tikras politikas, - pagarbiai sumurmėjo Smarvydas. – Vadinasi, tu dirbsi mums?
- Ar jūsų reitingas pakankamai aukštas?
- Pats aukščiausias, - sumelavo Smarvydas.
- Tada žinoma, aš jūsų paslaugoms pakeliui į absoliučią valdžią. Mes nugalėsime. Chi chi...

Robotas krūptelėjo ir suglebo. Stasys patraukė ranką šiam iš užnugario.
- Tai kaip? – paklausė jis.
- Imam, - pliaukštelėjo delnais Žamgrobis.
- Palauk, robotas gal ir gerai atrodo, bet jį reikėtų dar rimtai išbandyti lauko sąlygomis, - paprieštaravo Smarvydas. – Kas bus, jeigu jis tik rūsyje kažko vertas, o prieš minią praras balsą?
- Rimtai? Robotas su viešo kalbėjimo baime? – pašaipiai burbtelėjo Paukštvanagis.
- Aš galėčiau jums jį išnuomoti, - sutrikęs pasikrapštė galvą Stasys, - tik kad jūsų buvę bendrapartiečiai irgi jį nori imti bandymams. Robotas, deja, tik vienas.
- O pekla, tu ir Kebensko šutvei apie jį pasakei?! – šūktelėjo Žemgrobis.
- Aš visiems buvusiems užsakovams pranešiau, - trūktelėjo pečiais Stasys. – Ne mano bėda, kad jūs skaldotės greičiau nei urano atomas.
- Mes mokam pinigus! – žengė į priekį Paukštvanagis. – Sakyk, kiek nori ir šitas bičas tau sumokės! Jokių bandymų, pasitikėsime šiuo testu.
- Bet aš... – išsižiojo Smarvydas, ketindamas kažkaip paprieštarauti.
- Keturi milijonai, devyni šimtai penki tūkstančiai, šeši šimtai du litai ir keturiasdešimt centų, - skubiai pasakė Stasys.

Keliolika sekundžių apytamsiame rūsyje buvo tylu it faraono kape.
- O kodėl tokia įdomi kaina? – atsitokėjo pirmas Smarvydas.
- Prie roboto savikainos pridėjau savo darbo valandas, padaugintas iš savo darbo valandos kainos, tai ir gavosi va tiek, - skėstelėjo rankomis Stasys. – Viskas sąžiningai.
- Mokėk, - mostelėjo ranka Žemgrobis, – ir nešam iš čia robotą, kol kiti neatvažiavo. Noriu, kad rytoj iš ryto jis jau pasirodytų eteryje su mūsų logotipu ant krūtinės. Metas sužavėti žmones.
- Jis tikrai veikia, - patikino Stasys. – Aš su juo visą mėnesį debetavau apie komunizmo naudą ir pralaimėjau.
- Tai kad su tokia tema bet kas pralaimėtų... – subambėjo nepatenkintas Smarvydas. – Gerai, tiek to.  Trauk kortelę, moku.
Politikas ir mokslininkas suglaudė korteles, Smarvydas graudžiai atsiduso, matydamas, kaip stulbinanti suma nueina velniop.
Robotas krūptelėjo, kai jį vėl aktyvavo.
- Instrukcija bus? – prisiminė pirkėjas. – Dievaži, jeigu šis daiktas pakeliui...
- Pats robotas yra instrukcija. Klauskite ir jis atsakys.
- Gal jau nešdinamės? – pasiūlė neramus Žemgrobis. – Nenoriu susidurti su Kebensko šutve pakeliui. Baisiai gaižus tipas.
- Pirmyn į eterį! – užbaubė robotas. – Dezinformacija, pažadai, triuškinantys debatai! Aukštas reitingas! Dar aukštesnis reitingas! Peeergalėėėė!
- Jis tik prie savų taip kalba, - skubiai paaiškino Stasys, išvydęs blyškų Smarvydo veidą. – Kai atsidurs viešumoje, sakys tai, ką reikia sakyti.
- Man jis patinka! – išsišiepė Žemgrobis. – Eime daryti pergalės.

- - -

Kai trys politikai ir robotas išsinešdino, Stasys giliai atsiduso ir išjungė šviesą, atsidurdamas palaimingoje tamsoje. Tada suvaldė drebančias rankas ir puolė prie tamsiausiame kampe sustatytų sukrautų lagaminų.


2025 m. Kovo 17 d.
37 dienos iki rinkimų.
Šeškinės mikrorajonas. Viename neįtartiname bute.

- Mano meile... – priglaudė nosinaitę prie veido Rakštytė, išsišnypšdama susikaupusias nuoskaudas ir ašaras. – Koks tu tolimas ir nepasiekiamas!
Mergina klūpojo sukniubusi priešais širdutėmis apklijuotą monitorių, kuris kaip tik rodė transliaciją iš „Tiesos partijos“ būstinės. Bet kuris internautas planetoje galėjo bet kuriuo metu prisijungti ir gyvai stebėti Dovydą, kuris dabar kaip tik baisėjosi nauja televizijos laida, transliuojama iš konkurentų stovyklos.
Tačiau Rakštytei buvo nusispjauti į laidą. Išjungusi garsą jinai rijo akimis gražų it angelas partijos vaduką, kurio išdidintas portretas kaip tik kabojo virš jos lovos.
- Tu toks teisingas, mano meile, toks protingas, - graudinosi mergina. – Kaip gaila, kad mes priklausome skirtingoms partijoms... Niekas nesuprastų mudviejų nemirtingos meilės!

Aišku, iki nemirtingos meilės dar trūko mažiausiai paties Dovydo ir prisipažinimo jam, tačiau Rakštytė pernelyg ilgai svaigo savo fantazijose – ji jau buvo savo mintyse ištekėjusi už Dovydo ir netgi tapusi nėščia.
- O žinai, jie būtų žavūs juodaplaukiai mažyliai, - nusijuokė Rakštytė pro ašaras. – Ir be galo protingi... Kodėl mes iš viso patraukėme į tą politiką, a? Kažkokia pornografija kvadratu.  Visą laiką – nenutrūkstamas melas, šantažas, veidmainystė ir begalinė kvailystė. Ir dar mudu taip toli vienas nuo kito, tarsi skirtingose erdvėse...

Suskambo telefonas, tačiau Rakštytė išgirdo gal tik po penkto – šešto skambtelėjimo. Pašokusi ji nusivalė ašaras ir sugrįžo į realybę.
- Alio? – ištarė profesionaliai ištreniruotu balsu.
- Kur tave velniai nešioja? – sušnypštė Smarvydas kitame ryšio gale. – Nešk subinę į štabą! Pas mus krizė!




2025 m. Kovo 17 d.
37 dienos iki rinkimų
„Tiesos partijos“  būstinė. Prieš 15 minučių.


- KPŠ?! – jau kelintą kartą pakartojo Dovydas, nenuleisdamas akių nuo televizoriaus. – Kas per šūds?
- Kažkoks košmaras, - juokėsi Rudkė. – Bet nors nuoširdžiai linksma, nesakykit.
- Man veidas dega, - vėsinosi sąsiuviniu Nataša. – Jie tai vadina transliacija?

Lietuvos pirmasis kanalas jau visą valandą transliavo tiesiai iš  „Superlietuvos“ partijos būstinės su dideliu prierašu „Sensacija! Politikų gyvenimas gyvai! ”.
Ekrane dažniausiai šmėžavo Smarvydo fizionomija, retsykiais pasirodydavo Žemgrobio trigubas pagurklis. O kai nelikdavo nė vieno iš jų, iš kažkur atsirasdavo du nematyti tipai, kurie vis pratęsdavo pokalbį apie tą patį:
- Tai Zigmai, kokie mūsų reitingai? Kokios naujienos?
- Prieš penkias minutes iš statistikos centro pranešė, kad pakilome dviem punktais.
- Vis dar antri po Tiesos partijos... Bent trečdalis kėdžių Seime garantuota, galėsime pensininkams pensijas pagaliau padidinti.
- Aha, ir mokesčius verslui sumažinti.
- Ir atlyginimus pakelti.
- Ir dar daug ko gero mūsų mylimai šaliai padaryti! Tiesos partija to niekada niekam nepažadės, jie net savo programoje tokių punktų neturi!
- Aha, o mes jau turime!

- KPŠ?! – kiauktelėjo Dovydas. – Taigi čia sudegusio teatro artistai! Kas šiais laikais tokį farsą žiūri?!
- Na... mes dabar žiūrim, - pasivėdino Nataša.
- Aš turėjau galvoje... jie ką, rimtai?!
- Jeigu užsakė geriausią eterio laiką, tai matyt kad rimtai.

- O štai ir mūsų didysis protas – robotas SuperLietuvis! – sušuko abu artistai eteryje ir ėmė ploti katučių. Į patalpą įžengė žvilgantis padaras, kurį išvydęs Dovydas pakabino žandikaulį.
- O čia kas per...
- Sveiki žiūrovai, sveiki mieli Lietuvos žmonės! – Cicino balsu pragydo ir manipuliatoriumi pamojavo į „slaptas“ kameras robotas. Jo metaliniame veide švytėjo iš LED lempučių išdėliota šypsena. – Aš esu naujas komandos narys, šviesiausias Visatos protas, dvidešimties branduolių procesoriaus ir visos politinės bibliotekos nešiotojas – ROBOTAS SUPER-LIETUVIS!!!
- Triskart valio! – subliuvo abu artistai.
- Esu naujas perspektyvios partijos narys, labai tikėtina, kad ateityje tapsiu nepamainomu lyderiu. Ir taip – aš nesu gėjus. Tai buvo pokštas, cha cha!
- Jis ne gėjus! – apsikabino abu artistai.
- Turbūt nereikia minėti, kad būdamas robotu, esu nepralenkiamas skaičiavimo srityje ir man nereikia miegoti. Vadinasi, aš galiu tinkamai tarnauti šaliai ištisas dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę ir balsuoti už pačius geriausius įstatymus (kuriuos, beje, pats ir pasiūlyčiau visapusiškai išnagrinėjęs jūsų, mieli žmonės, problemas). Man nereikia maisto, šiltų namų, patogios lovos. Man nereikia pinigų, todėl esu nepaperkamas ir pats sąžiningiausias padaras šioje planetoje! Balsuokite už Roboto partiją ir jūsų svajonės išsipildys!

- Už Roboto partiją?! – vienbalsiai subliuvo Rudkė su Nataša. – Tai kad jau nebegalima įregistruoti jokių naujų…
- KPŠ… - susmuko Dovydas. – O aš maniau, rinkimai bus žmoniški.
- Aš tau sakiau, kad kuo toliau, tuo didesnis idiotizmas bus, - valėsi ašaras Rudkė. – Tik aš irgi nesitikėjau roboto.

- Mūsų visų svajonės išsipildys! – pakartojo ekrane abu artistai.
- O dabar pašokime mieliems žiūrovams šokį pokį! – pasiūlė robotas ir paleido iš savo slaptų garsintuvų siaubingai įtraukiančią diskotekinę muziką su daug žemų dažnių. Ir pats ėmė kraipytis į taktą.

Dovydui teko pripažinti, kad šokti šitas sutvėrimas visgi sugeba. Tačiau laida ūmai nutrūko šokiui net nepasiekus apogėjaus. Prasidėjo reklama.



2025 m. Kovo 17 d.
37 dienos iki rinkimų
„SuperLietuva“  būstinė.

Visas išraudęs iš pykčio Smarvydas laikė rankose jungiklį nuo serverio ir transliacijos įrangos. Jo įsiūčiui nebuvo ribų.
- Roboto partija?! – subliuvo jis į metalinį roboto veidą. – Kokį tu čia mėšlą paporinai, kilobaito gabale! Nėra tokios partijos! Tu priklausai SuperLietuvai, aišku?!  Jėzau Kristau aukštielninkas, ir viską tiesiai į eterį! Ką dabar žmonės pasakys?!
- Kad mūsų partija keičia pavadinimą ir yra pati geriausia? Chi chi... – sukrizeno robotas.
- Bet mes nekeičiame pavadinimo!
- Aš išanalizavau pastarųjų trijų savaičių interneto portalų komentarus ir nustačiau, kad „SuperLietuvos“ pavadinimas 98 proc. yra naudojamas kaip keiksmažodis, - išnyko LED šypsena nuo roboto veido. – Tai nesiderina su mano tikslu. Partjos, kuriai atstovauju, pavadinimas, turi būti kiekvienam žmogui kaip malda, kaip rytinė mantra. Mes keičiame pavadinimą.
- Tu neturi jokių įgaliojimų keisti pavadinimą! – užriaumojo Smarvydas. – Aš čia esu sukruštas vadas, aišku?!
- Aišku. Jūs sukruštas vadas. Bet šitą išvadą aš pasidariau dar žengdamas pro duris, kai suveikė apsauga nuo elektronikos. Jeigu jūs būtumėte perspektyvi partija, jums nereikėtų tiek saugotis. Vadinasi, arba nemokate meluoti, arba sakyti tiesos. Bet kuriuo atveju – didelis blogis.
- Manai, man reikia tavo moralų šiuo momentu? – sugriežė dantimis Smarvydas. – Geriau galvok, kaip atsiprašysi eteryje žiūrovų ir įpirši jiems mūsų dabartinį partijos pavadinimą vietoje savo mokslinės fantastikos! Mes nieko nekeičiame, taškas!
- Lingvistinė nesąmonė. Jūs ir negalite pakeisti nieko, nes niekas yra tas pats, kas nulis. O su nuliu neįmanoma jokia matematinė veikla. Jūs galite pakeisti nebent kažką...
- Vajėzau, užsikišk! – subaubė Smarvydas ir išlėkė pro duris. – Kur ta kurva Rakštytė?! Kvieskit visus į posėdį, reikia skubaus plano! O šitą gelžgalį laikykite per padorų atstumą nuo bet kurios kameros! Kur Žemgrobis???

Po dešimties minučių, valydamasis prakaitą konferencijų salėje jis bedė pirštu į du broliukus storuliukus:
- Jūs, kliamba, įkalbėjote jį nusipirkti! Prakeiktas robotas pasišiko tiesioginiame eteryje prieš visą šalį! Ką dabar darysime, ką?!
- O juk geriau pagalvojus, jis visai teisus, - skėstelėjo rankomis Žemgrobis. – Partijos pavadinimas šūdinas, Smarvydai. Jeigu jau susijungėme, gal rimtai reiktų naujo pavadinimo?
- Ir ką tai pakeis? Tarsi dėl pavadinimo būtų laimimi rinkimai...

Patyliukais į vidų įkiceno pavėlavusi Rakštytė ir nutūpė į savo vietą. Smarvydas jos net nepastebėjo.
- Taip ir yra, - sududeno Paukštvanagis. – Kuo geresnis partijos pavadinimas, tuo daugiau balsuotojų.
- Statistika niekada nemeluoja, kai mes neleidžiame, - pritarė Žemgrobis.
- Pervadinti partiją būtų idealus pasirinkimas. Tai sumaišytų rinkėjams smegenis ir jie nustotų mus keiksnoti komentaruose, - patenkintas atsilošė Paukštvanagis.
- O robotą jie šiaip ar taip įsimylės, - užbaigė Žemgrobis.
- Mes NEKEISIME pavadinimo! – užsispyrė Smarvydas. – Čia aš suk...  vadas esu, aišku?!
Abu storuliai nutylėjo.
- Dabar reikia labai atsargiai apgalvoti, kaip mes žmonėms paaiškinsime roboto klaidą, - prakaitavo Smarvydas. – Gal tarp jo procesoriaus dvidešimties branduolių kuris vienas brokuotas, gal jis užsikrėtė kokiu nors virusu, tarkim, nuo Tiesos partijos, ar ne? Taip jam ir įstrigo tas Roboto partijos pavadinimas. Ir ne kitaip...

- Betgi, - kilstelėjo galvą nuo nešiojamojo kompiuterio pabalęs Kęstuvas, - čia ir yra įdomioji dalis. Roboto partija iš tiesų egzistuoja. Šiandien iš ryto ji atsirado kandidatų sąrašuose numeriu 801.
- Ką?! – vienbalsiai subaubė Smarvydas, Žemgrobis ir Paukštvanagis.
- Ką čia kliedi, jau nebegalima registruoti partijų į rinkimus... – paprieštaravo Rakštytė.
- Patys pažiūrėkite, - apsuko kompiuterį Kęstuvas. – Šį rytą, lygiai šeštą valandą. Įsiregistravo ir iš karto gavo pirmą auką nuo nenustatyto asmens - keturis milijonus, devyni šimtai penkis tūkstančius, šeši šimtai du litus ir keturiasdešimt centų.

Mirtinoje tyloje partijos vadas palinko prie monitoriaus ir netikėdamas perskaitė įrašą. Paskui dar ir dar kartą.
Rakštytė toje tyloje jau norėjo ištarti savo didžiąją naujieną, bet nespėjo.
- Betgi aš žinau šitą pinigų sumą, - suvapėjo Smarvydas. – Tiek aš sumokėjau už robotą!
- Stasio darbas! – atsitokėjo Žemgrobis.
- Prakeiktas apsimetėlis su suvirintojo akiniais, - sušnypštė Paukštvanagis. – Apiplėšė mus!
- Tas robotas visai ne sugedęs, - susmuko kėdėje Smarvydas. – Tai sabotažas! Išsireklamavo mūsų sąskaita, mūsų sąskaita įkūrė partiją!
- Ir jau turi pusantro tūkstančio preliminarių rėmėjų, - pratarė Rakštytė. – Atradau jų svetainę. Panašu, kad transliaciją su robotu jie jau pasisavino ir renkasi balus.
- Viešpatėliau, na ir greičiai! Mes imam po du balsus per parą, o jie  tūkstantį nuo ryto?! Reikia kažką TUČTUOJAU daryti! – pašoko Smarvydas. – Paukštvanagi, tu važiuoji pas Stasį! Pasiimk Stanislovą ir Marių. Išmušk iš to niekšo mano pinigų likučius. Jeigu neduos – Stanislovas žinos, ką padaryti, kad duotų. O paskui nusukite jam sprandą, supratot?!
- Bet...
- Metaforiškai, kliamba. Ne iš tikrųjų. Bet kailinius jam vis viena gerai išskalbkit, kad kitą kartą žinotų, su kuo turi reikalą. Žemgrobi, mudu važiuojame  pas tavo švogerį aiškintis, kaip Roboto partija sugebėjo papulti į sąrašus tokiu neleistinu laiku!
- Aš tam niekšeliui už tokius prasižengimus sprandą nusuksiu! – sugniaužė kumščius storulis. – Metaforiškai...

- Dar niekur neikite, - kyštelėjo Kovalskio galva į konferencijų salę. – Įsijunkite teliką, per LNK rodo šį tą įdomaus. Turite pamatyti!
Rakštytė tik giliai atsiduso. Įvykiai sukosi uraganu ir niekas nenorėjo išgirsti jos didžiąją naujieną.
- Mes turime rimto darbo! – suriaumojo Smarvydas. – Valstybė pavojuje!
- Neabejoju, kad dabar visos partijos prilipusios prie ekranų, - pasakė Kovalskis. – Jums geriau irgi tą patį padaryti. Tučtuojau.
Urgzdamas  Smarvydas išpildė jo prašymą. Įjungė plazmą ant sienos ir bukai įsispoksojo į laidos vedėjos ir kažkokios babulencijos veidelius. Pastarosios jis nepažino.
- Ir ką?
- Taigi čia Veronika Nugalėtienė, - pratarė Rakštytė. – Šešioliktųjų politikos guru. Kokio velnio ji dabar televizijoje?
- Ta pati boba, kuri...?
- Aha, šita. Pagarsink.

-... sukasi bemaž neprognozuojamai. Ką jūs manote apie tai, ponia Nugalėtiene? – meiliai šypsojosi vedėja.
- Padėtis čia labai aiški ir perregima, - karktelėjo babulencija. – Lietuvoje šiuo metu turime per aštuonis šimtus partijų, kurios įsikūrė tarsi kokie UAB‘ai. Su įstatiniu kapitalu, bet be jokio įdirbio. Ir be palaikančių žmonių. Palyginimui – Estijoje pirmiausiai iškyla visuomenininkai, kurie dirba kažką naudinga savo bendruomenėms, savivaldybėms. Kai jie užsinori į didžiąją politiką, jie jau turi marias palaikančių žmonių. Tada tik debatų klausimas, kurie liks už borto, kurie eis toliau. O čia – viskas tarsi kokiame cirke. Užsinori, tarkime, koks Smarvydas arba Kebenskas į valdžią – ir kuria partiją. Va taip lygioje vietoje, be jokio palaikymo. Įdirbio nė vienai  bendruomenei nėra, žinomumo – nulis. Pažada daryti gerus darbus kabutėse, bet kur jie buvo vakar, prieš įkurdami partijas? Teisingai – ant sofutės voliojosi, čipsus  graužė ir „Radži Ieško Trečios Žmonos“ žiūrėjo. Dirbti visuomenei net nesvajojo. Tai kodėl turėtų po rinkimų?
- Ir jūs taip kategoriškai apie visus...
- Na kodėl, ne apie visus. Gal tik apie kokius 85-95 procentus, tik tiek. Juk yra ir beveik besistengiančių, pavyzdžiui, Markevičius, Skrebonis, Pagromas...
- Ak, beje, internete pakankamai greitai paplito jūsų pasirodymas Dovydo Skrebonio Tiesos partijoje, - pertraukė vedėja. – Jūs jiems pasiūlėte trumpam išjungti transliacijas ir pasikalbėti rimtai...

- KUR jinai buvo?! – pašoko Smarvydas. – Kodėl man niekas nepasakė?!
- Klausykis nebliovęs, - sušnypštė Žemgrobis.

- Jie turėjo savo šansą, aš norėjau jiems pagelbėti, juk pagaliau tariausi įžvelgusi kažkiek potencialo juose, - sumurmėjo Nugalėtienė iš televizoriaus. – Vargšai vaikai. Mano nuomone, pernelyg teisingi. Jeigu vietoje Lietuvos turėtume utopinę pasakų šalį, jie būtų kaip tik. Bet būkime realistai – Letuvai dabar teisingų žmonių visai nereikia. Mums reikia politikų, kurie mažiau dirbtų, daugiau vogtų. Ir geriausia būtų, kad tai būtų seni politikai, pakankamai prisivogę. Na, su tuo bėdų tikrai nebus, nes visos kitos partijos, kurios nėra Tiesos partija, tokių žmonių turi apsčiai.
- Čia jūsų rimta profesionali nuomonė? – keistu balsu pralemeno laidos vedėja.
- Pati rimčiausia. O visiems rinkėjams turiu labai džiugią naujieną. Mieli Lietuvos žmonės. Jums visai nereikia rūpintis, už ką balsuoti. Balsuokite nors ir už Briusą Ly, arba visai nebalsuokite – po rinkimų valdžia persirikiuos kaip jai reikia ir be jūsų pagalbos. Tai tik iš šalies atrodys neteisėta ir pikta – iš tiesų bus masiškai papirkinėjami pareigūnai ir viskas atlikta maksimaliai legaliai. Kabutėse. Aišku, jūs galite tuo pasipiktinti ir pareikalauti anuliuoti rinkimus. Bet būkime realistai – tai vyko visada. Mes galime padaryti tik viena – sutaupyti kelis šimtus milijonų nekreipdami dėmesio. Kaip žinia, kiekvienas rinkimų turas kainuoja mokesčių mokėtojų pinigus...
- Mes dėkojame poniai Nugalėtienei už... savo nuomonę o dabar padarysime trumpą reklamos pauzę, po kurios pakalbėsime apie SuperLietuvos naują pažibą – robotą, kuris šoka ir dainuoja, – paskubomis išbėrė vedėja ir pabėgo iš ekrano.

Smarvydas atsisuko į savo bendražygius išvertęs akis. Žemgrobis su Paukštvanagiu, regis, buvo paspringę savo liežuviais. Kęstuvas kažką tikrino kompiuteryje, tik viena Rakštytė žiūrėjo į stalą užsisvajojusiu žvilgsniu.
- Kas per velnias čia buvo?! – atsipeikėjo Smarvydas.
- Man atrodo, Nugalėtienė mums ką tik uždegė žalią šviesą, - burbtelėjo Paukštvanagis.
- Ir nusišiko ant mūsų konkurentų, - sumurmėjo Žemgrobis. – Bet viena gera žinia.
- O man atrodo, ji kaip tik mums pakišo riebią kiaulę, - pakėlė galvą Rakštytė. – Nugalėtienė nesirinkdama žodžių pasakė, kad esame tinginiai, kyšininkai, melagiai ir banditai. Visi, išskyrus Tiesos partiją. Čia užslėpta reklama! Ką norit sakykit, bet ta moteris – toli gražu ne kvaiša. Ji pasakė tiksliai tai, ką norėjo pasakyti.
- Taip taip, ir tik tu viena pas mus tokia gudri, kad suprastum, - purkštelėjo Smarvydas. – Ta boba paseno, jai jau tikriausiai Alzhaimeris su šizofrenija! Koks skirtumas, ką ji pasakė! Svarbu, kad eilinis runkelis to nesupras.
Jis dėbtelėjo į Žemgrobį.
- Varom pas tavo švogerį, reikia su juo rimtai pasikalbėti.
- Aš noriu pasitraukti iš partijos! – šūktelėjo savo svarbiausią naujieną Rakštytė ir prikando lūpą.
- Iki rinkimų liko beveik keturiasdešimt dienų! – stabtelėjo nepatenkintas Smarvydas. – Jeigu tu išeisi, tai dar kas nors užsinorės. Tu bent žinai, kaip mes atrodysime prieš žmones? Jokių pasitraukimų!
- Tada aš nebedirbsiu! – sukryžiavo rankas ant krūtinės mergina. – Neišleidžiate, tai kaip sau norite! Generuokite idėjas be manęs.
- Tai kad ir taip naudos iš tavęs nulis! – įpykęs suriaumojo Smarvydas ir trenkė durimis.  Praeidamas pro filmavimų patalpą išvydo besivaipantį robotą, kuris be jokios muzikos repetavo šokio žingsnelius.
- O šitą išjunkite ir pastatykite kur į kampą, po rinkimų galvosime, ką su juo daryti, - įsakė.






2025 m. Kovo 17 d.
37 dienos iki rinkimų
LNK Televizija


Juozas kyštelėjo ranką užantin ir suspaudė preparato A flakonėlį. Babulencija Veronika visai neseniai apsireiškė visam pasauliui tiesiogiai eteryje ir dabar Juozas neketino susimauti. Nesvarbu, kad pražiopsojo ją pakeliui pas mirtinus konkurentus, nesvarbu, kad pakankamai košės privirė – jis ketino užbaigti reikalą iki galo. Nugalėtienė buvo nepamainomas blogis ir jis turėjo būti palenktas teisinga kryptimi.
Juozas mintinai žinojo teisingos krypties numerį.

Būdamas partijos, kuri mokėjo pinigus LNK televizijai nariu, Juozas galėjo priparkuoti savo transportą visai čia pat ir netgi patekti į kai kurias patalpas, kur pašaliniai nebūdavo pageidaujami. Tai buvo didžiulis strateginis privalumas. Prakeikta babulencija, pribūrusi kažkokių kalambūrų tiesioginiame eteryje, jo žmogaus buvo užlaikyta puodeliui arbatos – krūva laiko pasiruošti ir išsirinkti vietą puolimui. Juolab kad jis tiksliai žinojo, kuriuo keliu Veronika išeis lauk. Prie paradinių jos tykojo gauja žurnalistų iš kitų televizijų bei laikraščių, liko tik išėjimas VIP‘ams, arba pro langą.

Kišenėje suskambo telefonas.
- Alio. Jau? – sušnabždėjo Juozas.
- Lietuviškas maindfakas pajudėjo prie išėjimo, - sukuždėjo paslaptingas balsas.
- Kas?..
- Moteris su didele paslaptimi. Pajudėjo.
- Alvydai, čia tu?
- Aš, aš... Sakau, atominė bomba jau patraukė tavo kryptimi.
- Tu čia apie ką, kliamba? Apie Veroniką?
- O apie ką dar? Sakau, hidra užbaigė vandens procedūras ir...
- Baik maivytis, kliamba, čia tau ne amerikoniškas detektyvas! – pertraukė Juozas. – Aš tau ne už galvosūkius pinigus moku!
- Veronika Nugalėtienė  baigė siurbti arbatą su savo vaistais ir jau šokuoja link tavęs.
- Ačiū. Iš karto negalėjai taip?
- Na...
- Tai kitą kartą prašom man be cirkų! Tu gi žurnalistas, turėtum mokėti pateikti tiesą aiškiausiai iš visų!
- Na žinai, Juozai, mes teisybės jau nuo du tūkstančiai devintųjų nerašom. Apsiprask.
- Eik šikt, Alvydai.
- Pa... – miauktelėjo telefonas, bet Juozas jau nuspaudė išjungimo mygtuką, taip ir neišgirdęs perspėjimo, jog Nugalėtienė ateina ne viena.
Politikas prisiglaudė prie sienos ir užsimaukšlino respiratorių. Išgirdo tolimus žingsnius, kurie tikriausiai nė iš tolo nevedė į šią pusę. Kiek pagalvojęs, užgesino vieną iš dviejų šviestuvų, kad būtų kiek labiau šešėlyje. Šešėlius jis labai mėgo. Kartu su juodąja buhalterija.

Tik staiga durys kitame koridoriaus gale atsidarė ir vidun žengė išsipuošusi moteraitė su labai baltais dantimis. Juozas pažino Rūtą Mikelkevičiūtę, kurią visi jau dešimt metų vadino „Vis Dar Mikelkevičiūte“. Ji kaip tik grįžinėjo iš rūkalių kampelio į savo laidos filmavimo aikštelę ir visai nesitikėjo sutikti nepažįstamo žmogaus su respiratoriumi.
- O jūs kas būsite? – nustebo Rūta. – Kam ta kaukė?
- Aš... man laringitas, - suskiedė išprakaitavęs Juozas. – Nenoriu nieko užkrėsti. Laukiu savo močiutės.
- O jūsų močiutė...?
- Veronika. Nugalėtienė. Žinot, pavojinga ją buvo paleisti vieną tokiu metu, tai va, ruošiuosi parvežti namo, kol kas nors nepamatė.
- Ak, toks žmogus, tokia persona! – susižavėjusi sustojo Rūta ir parodė savo baltus dantis. – O ar galėčiau ją pasikviesti į savo laidą? Žinote, man jau visą sezoną sunkoka atrasti, ką benufilmuoti. Tuos pačius kviečiame ratu jau gal dvidešimtą kartą, žmonėms nusibosti pradeda...
- Tai kad mano močiutė apskritai niekur iš namų kojos nekelia, - dar labiau suprakaitavo Juozas. – Varu ištempiau gelbėti  politinės situacijos – kam gi jinai tiek studijavo, jei niekur savo dovanos nenaudoja? Jūs būtumėt mačiusi.
- Taip taip, labai rimta problema, - sučiauškėjo Rūta. – Bet gal mudviem pavyktų ją kaip nors įtikinti bent pusvalandžiui, na žinote...
Už durų pasigirdus žingsniams, Juozas paklaikęs dirstelėjo į lubas, norėdamas, kad Rūta kaipmat pranyktų nuo žemės paviršiaus. Tačiau ši niekur nesiruošė dingti, pajutusi grobį savo laidai.
„Nu, sėkmės tau, vaikel... “ – išgirdo Nugalėtienės balsą ir neliko abejonių – pro duris tuoj tuoj įžengs grobis.
- Velniop, - pertraukė Rūtą Juozas ir ryžtingai papurškė šiai į nosytę preparatu A. – Šeši šimtai trys! Supratai? O dabar eik, prisėsk, pakaifuok.
- Šeši šimtai trys! – sukikeno Rūta, preparatui pradėjus graužti smegenis. – Koks žavus skaičius!
Ji susmuko ant kėdutės palei sieną.
Už nugaros atsivėrus durims, Juozas apsisuko ant kulno ir paleido nuodingą debesį į savo tikrą taikinį.
- Cha! – suriko jis. – Šeši šimtai trys!
Ir vos nepaspringo. Tarpduryje babulencijos neišvydo nė kvapo. Vietoje Nugalėtienės ten stovėjo Radžis, kuris LNK televizijoje ieškojo sau Trečios Žmonos.
- Šeši šimtai trys? – nustebęs pakartojo Radžis, krapštydamasis nosį. - Šeši šimtai trys! Iš tiesų! Vau!!!
- O kur dingo babulencija Nugalėtienė?! – nesuprato Juozas.
- Mes atsisveikinom, jinai nuėjo prie paradinių, pasilabinti su žurnalistais, - sukikeno Radžis. – Šeši šimtai trys! Kaip aš anksčiau nepagalvojau? Mano mėgstamiausias skaičius!
- Ir mano! – spygtelėjo Rūta nuo kėdutės. – Mano irgi!
- Oho, tavo irgi? – apsidžiaugė Radžis. – Gal mudu likimas suvedė, Rūta? Norėtum būti mano žmona?
- O kaipgi!

Juozas įsiutęs išlėkė pro VIP išėjimą, taip ir nesulaukęs netikėtos meilės atomazgos. Jam niekaip netilpo galvoje - kaip čia išėjo, kad Veronika užsinorėjo kuo daugiau žurnalistų?!
„Kažkas demoniško aplinkui vyksta! ” – pagalvojo jis, nusiimdamas respiratorių. – „Tą babulenciją greičiausiai pats šėtonas saugo! ”