pradai

Ne kartą stebėjau
tas avis ganykloje
kaip vilnyja balsvų
pūkų gniūžtės vejoje
auginamos veliasi vėjyje
jaunos nepratusios kai
rudeniop skersvėjai
pro plyšius tvorose
įsisuka į pievas ir budina jas
ir patys užmiega,
tokie vėjai bjauriausi
prasikala į sielą

o kai žiema tai sielos seserys vilna ir sniegdraba
susivelia į drėgną mezginį bedžiūstantį
ant nerūpestingai perdažyto šildytuvo
kai lauko termometro stulpelis pjauna
apatines padalas, paukščiai krapšto pastoges
tartum bandydami prasimušti į vidų
įsibrauti į nugalėtą žiemą, neduok dieve išles
iš manęs gabalėlį šilumos, bet kaip tyčia išlesu aš -
nerimą ir matau kaip sukasi akyse migrena
dabar neužmiegu iki paryčių ir suvokiu

vis auginantis mintyse tas avis
kurios tik rupšnoja žolę
tik žolę siurbčiojančią juodžemį
taip ir užauga tokie kaip jie
gyvybės pradai
nemokantys imti daugiau
nei patys yra imami.