Rašyk
Eilės (72543)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10394)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 33 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Daugelis dar vakarieniavo, kai aš,  atsitraukęs į savo privatumą, sėdėjau ant čiužinio ir braukiau pirštu  telefono ekrane. Į dideles, juodas, geležimi kaustytas dvivėres duris garsiai pabeldė. Kadangi buvau vienintelis patalpoje, priėjęs atitraukiau skląstį. Valkata, kuriam nebučiau davęs daugiau trisdešimt, švitriniu balsu ir gėla perkreiptu veidu, nuolankiai į mane kreipėsi:

- Mes čia dviese. Ji neščia. Parodo į šalia stovinčia žmogystą, kuri nepakelia galvos. - Atėjom paprašyti jūsų paklodžių, šalame.   
   
Mergina - tik kūnas, stovintis greta, kuris truputi linguoja. Jis už striukės ją tympt - žmogysta paslenka arčiau mūsų.

- Ne manęs klausti reikia. Pats esu svečias. Sakau, atšaudamas durų sklastį ir juos įleisdamas. Nuskubu prie vieno, ką tik grįžusio iš vakarienės gretimoje patalpoje, globotinio:

- Žiūrėk tuos!

Tuo tarpu svečias jau slenka pasuoliais, dairosi, lyg ko ieško. Mergina užsikniaubia ant svečių knygos - jau piešia, o gal rašo kažin ką  taip kruopščiai, lyg pati viena būtų šioje prieblandoje skestančioje salėje.

Kunigas - gal du metrai ūgio. Storas, stambus. Ne tas, kur vakar - mažiukas, bėginėdamas piktinosi, kad yra benamių, kurie mėsinių patiekalų nevalgo: „ - Šaudyt vegetarus reikia“.
Šitas didelis, su juoda sutana, auksinais akinių rėmeliais, su veido išraiška: „tuoj dalinsiu aukso puodą“ Šitas, atrodo, niekuo nesipiktina. Vaikštinėja šen bei ten, dairosi. Prižengiau prie jo ir be įžangos išdėsčiau:

- Ten, sąlėje, neščia benamė su vyru. Prašo kunigo...
Kunigo antakiai po stiklais pasikilnojo, gal net atatupstas žengtelėjo:

- Kaip gi?! Netiki jis. - Kaip tai gali būti..?! Kaip jie pateko į vidų?!

Aš tyliu. Mes skaitom vienas kito akis dar kelėtą akimirkų, ko pagaliau drįstu pridurti:

- Jie ten, prie altoriaus su šventintu vandeniu jūsų laukia. Staiga jis  tgyja. Veidas šiek tiek įsitempia, kūnas suvirpa, subanguoja ir juodos abito klostės sušlamejusios dingsta pro mane tuodviejų link. Mano didelei nuostabai, ties jais nesustoja, pralėkia tiesiai.

- Džeimsai, Džeimsai!

Pliktelėjęs, tvirto sudėjimo, vyriškis vaiko akimis išeina iš virtuvės. Pasitinka dvasinį tėvą, Man regis jis kiek susigūžęs ir sunėrimęs.

- Kas juos įleido! Sušvokščia  jis klausimą tyliai, bet su įtampa, kuri aidi nuo, Karalienės vizitą menančiųs laikus, skliautų.

Vikaras  apsidairo, akimis įvertina vienas į kitą įsikibusius naktinius lankytojus. „Pripratęs“ - sau reziumuoju ramų vikaro elgesį. Vėl kelias sėkundes trunkanti pauzė. Karštligiškai svarstau, ar nederėtų prisipažinti, jog tas, kuris tuos du įleido esu aš. Bet nežinau, ko tikėtis iš tėvelio,  todėl nusprendžiu geriau dar palaukti.

  - Tikriausiai buvo atviros durys... Dabar nedrąsiai atsiliepia vikaras.  Kunigo rankos mosto atleistas, nedelsia ir tuoj vėl pranyksta prieblandoje.

Grėsmė būti išaiškintam  senosios tvarkos pažeidinėtuoju, atslūgo. Atsikvėpęs įsliuogiu į maldininkų įbrėžomis pažymėtą suolą, išsitraukiu telefoną ir tęsiu virtualų gyvenimą. Viena ausimi girdžiu salėje aidinčio prislopinto pokalbio nuotrūpas, iš kurių aišku, kad  tarp kunigo ir svečio intensyviai vyksta derybos:

- Tėve, mums reikia antklodžių...
- Ne, antklodžių neturime... 
- Vaikinas tuojau pasiūlo kitą sanderį:
- Kunige, duok mums palaiminimą.
- Gerai, bet tik palaiminimą....
- Mums abiems.
- Gerai, prieikit arčiau...

Klaidas, taip sau jį pavadinau, švelniai prisitraukia link savęs merginą. Abu stovi nuleidę galvas. Kunigas pirštų galiukais paliečia nusidėjėlius, kalba lotyniškus poterius. Beveik tikiu, jog Bonis ir Klaidas, nėra  tik viso labo puikiai surepetuota vaidyba. tikrai puiki vaidyba! Kunigas žegnoja ir laimina porą. Girdžiu staiga atgyjantį Klaido balsą:

- Dėkojame jums, nouširdžiai dėkojame!

Kartu su šurmulio aidu, bilda uždaromos durys. Kunigas dabar prieina prie manęs ir sugriebia abiem rankomis mano dešinę:

-  Ačiū, ačiū tau, kad perspėjai, jog tiedu pateko į vidų. Dabar jie gavo ko prašė!

Šioje vietoje lyg  šyptelėjo, bet buvo tamsu - galėjau apsirikti. Išsitiesiau pasidėdamas rankas ant kelių ir linktelėjau galva pjam pritarimui. Galvojau, kad reikės kada įmesti monetą į aukų dėžutę už Boni ir Klaidą. Dėl viso pikto...
2012-10-26 00:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-07 20:54
gyventojas
įdomu nuo pirmo sakinio
klaidas redaktorius pataisytų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-07 10:16
Lengvai
oj oj oj, kiek baisiai daug klaidų, būkit atidesnis.
tekstas vėlgi pernelyg klaidus, skaitant apima jausmas, kad autosiur pats žino, apie ką rašo, bet pamiršta, jog skaitytojas jo pasaulyje tėra svečias ir pateikia jam (skaiyttojui) pernelyg mažai informacijos, kad galima būtų susidaryti visą vaizdą.
Aš iki galo ir nesupratau, kur vyksta veiksmas, kas yra pasakotojas, kodėl jis ten ir kodėl žaidžia telefonu, koks laimetis, kokia šalis ir dar daug daug kitų aplinkybių, kurias daugiau mažiau derėtų papasakoti ar duoti užuominų į jas.
2, dėl tų klaidų ir painumo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą