patraukus kopėčias

Gal tikrai reikia stuburo
tvirto
patraukus
kopėčias
išsilaikyti
nutraukus žvilgsnius
ne visada
taškučiais
išberti
į sieną
savo liūdesį

šaukti ant tilto
prie ežero
jeigu leidžiasi
įsikibti
kai krenti
į skardinį bliūdelį

matyti
girdėti
save
prieš puskilogramį metų

ir stebėtis
atrastais amuletais.

Išpažinti šešėlius
aukoti šypsenas
kai juodžiausia –

tikrai reikia.

Gurkšnis pinakolados
ne po palmėmis

pernelyg netikėtai
dar neatrastos
patirtys
užkuteno padus,
nors nelaukei

net nerimsti,
lyg jau būtumei šimto metų –

iš tiesų
juk laukei

laistei pats
ir užaugo tavo sodas

išskleidė savo sparnus
tirštas rūkas
ir nors jiems
tai tik tuščias hamakas –

bet jame
tikrai
ne vienos
su taškučiais ir
skardiniais bliūdeliais
išgenėtos dienos

tiek brandintos
mintys
ir paslaptys
supas.