Rašyk
Eilės (78253)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10924)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Įsivaizduokite kurią nors „Maximą“ Vilniuje. Tik ne vieną iš tų didžiųjų, bet mažesnę – tokią, kokia yra Olandų, Taikos gatvėje. Tokią nedidelę, vieno ikso, lyg perdarytą iš seno kooperatyvo. Eilinį darbo dienos rytą tokioje „maximytėje“ stovi viena vienintelė kasininkė, o žmonių – gal dešimt, gal daugiau. Aišku, visi pikti – jau po devynių, į darbą vėluoja, algos nekyla, Kubilius kaltas. Nevalos bendradarbės, aišku, kur nors sandėliuke geria kavą ar rūko ir nepajudins šiknos, kol niekas nepaspaus. Prieš akis – ilga darbo diena, tai kam judintis, o vieniša kasininkė vis tiek susitvarkys, niekur nesidės.
Ši kasininkė yra viena iš dviejų greit įvyksiančios akistatos herojų. Vardas jos tebūnie Jolanta, nors tas vardas nėra labai svarbus. Daug svarbesnė yra jos išvaizda: Jolanta dar jauna, gal nė dvidešimties nesulaukusi, itin smulki – ūgis vos siekia metrą šešiasdešimt – ale išvaizdi. Užpakaliukas žadina apetitą, krūtinė nėra baisiai didelė, bet vis tiek traukia akį. Juolab, kad ir liemuo lieknas, ir kojos netrumpos; žodžiu, figūros Jolantėlei gamta nepagailėjo. Veidas turi mongoliškų bruožų, kurie susižiūri visai neblogai – migdolo formos akys lyg ir būtų negražios, tačiau sugebėjo taip įsitaisyti, jog atrodo gerai. Be to, jos rudos. Ir plaukai Jolantos rudi, šiek tiek vielas primena. Ir oda ruda – nesuprasi, ar įdegusi (nors kaip galima įdegti rudenį iš 850 litų algos?), ar tikrai tėvelis ar mamytė į Lietuvą atklydo iš tolimosios Azijos?
Žodžiu, daili ruda panelytė Jolanta yra viena iš tų buitiškų pelenių, kurioms gamta nepagailėjo grožio, tačiau likimas pagailėjo gerų dalykų, nutinkančių šiame gyvenime – geros, neasocialios šeimos, gero išsilavinimo, gero darbo ir gerų galimybių. Prie viso šito – ir kelionių, nuotykių, firminių škurliukų ir kitokio gėrio.
Štai ir stypso Jolanta prie kasos aparato, skenuoja prekes, priima pinigus ir duoda grąžą. Kartais būna smagu, kartais darbo valandos prailgsta. O kartais būna labai nesmagu, nes koks pirkėjas pasiunta. Visąlaik atsiranda priežasčių pasiusti.
Jolanta aptarnavo Nuolatinę Klientę Senutę, kuri niekada nebūna pikta, ir dar pasišnekėti su ja spėjo. Po NKS atėjo jauno, akiniuoto vyruko, negalėjusio nuo jos atitraukti akių, eilė. Su šiuo klientu Jolanta nesileido į kalbas, o jis ir nekalbino. Kasininkei buvo nejauku, jog vaikinas į ją spokso – žinojo, kad žiūri ir nori jos. Ir galvoja: „Kasininkės nedaug uždirba, tai baisiai gerų diedų tikriausiai neieško. Galėčiau pakabinti, įsitempti į lovą nesunkiai. O ir visai smagu būtų – daug nekainuotų su tokia mergyčka prasidėti. “
Kadangi jautėsi taip, lyg būtų ne prekių skenuotoja, bet ant lentynos apžiūrai padėta prekė, Jolanta ir nesileido į jokį kontaktą su pirkėju – nei akimis, nei lūpomis su juo bendravo. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad Jolantėlė gi buvo jauna dar, pienas škias nuo lūpų nenudžiūvęs, ir apie meilę, aišku, pagalvodavo. Bet vaikinas nebuvo baisus sekso simbolis – nepasportavęs, vietoj vyriško smakro dominavo putlūs žandukai, o veidą, kaip minėta, rėmino grožio nepridedantys akinukai – tai ir neturėjo didelio noro su juo susipažinti.
***
Tuo tarpu eilėje stovėjusio Gintaro istorija buvo kiek kitokia. Kaip galima suprasti iš ankstesnės pasakojimo dalies, Gincios gamta neapdovanojo nei įspūdingu stotu, nei seksiuko išvaizda. Užtat vaikinui pasisekė gimti geroje šeimoje, todėl tėveliai dirželio pagalba vertė sūnų mokytis ir kažko siekti gyvenime. Afigienu verslininku vaikas gal ir netapo, milijonų nežarstė, bet turėjo gan neblogai apmokamą darbą (gaudavo netoli dviejų gabalų) ir uždirbdo tikrai daugiau nei „Maximos“ kasininkė. Kadangi buvo išsilavinęs žmogus, su aukštuoju, treninguotas po miestą nelakstė, domėjosi ne tik gėrimu ir machinacijomis.
Turėjo ir Gintaras problemų, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Nesisekė jam su mergomis – negalėjo geros susirasti. Vienoms nepatikdavo, kad nekaip atrodo, kitoms – kad neturi vilos ir „ferario“, o trečioms šiaip įspūdžio nepadarydavo, nuobodus, nepašėlęs buvo. O norėjosi Ginciai ir meilės, ir mergų. Jaunas gi buvo, neprasigėręs, uždirbantis ir nesergantis. Pasportuodavo netgi kartas nuo karto, todėl ir testosteronas kalė per smegenis ir pautus.
Dėl to ir spoksojo kaip alkanas vilkas į kasininkę. Mąstė paprastai: „Kad kasininkė, tai pana neišranki. Bet gal kvaila, kad kasininke dirba? Nenustebčiau, jei pasirodytų kvaila, užtat graži. Bet, bliamba, nesiseka man su tokiomis – pačios nežino ko nori, susideda po to su didžiausiais marozais... Nors iš to, kaip elgiasi, nepasakytum, jog kvaila... “
Galiausiai ir Gintarui nusišypsojo lemtinga akimirka – atėjo jo eilė, turėjo įvykti tiesioginis kontaktas. Bet kur tau – smulkutė rudaakė net akių nepakėlė, nė žodžio nepasakė; jokio preteksto užkalbinti ir laimę pabandyti nedavė. Ir nuėjo Gincia savais keliais, taip ir neišdrįsęs įžūliai į romantišką avantiūrą leistis, tik pasvajodamas, kaip maloniai su migdolinių rūdų akių savininke galėtų laiką leisti.
***
Vat taip, net neprasidėjusi, baigėsi dviejų jaunų, gerų, bet savaip durnų žmonių pažintis, galėjusi išaugti į gražią ir ilgą meilę. Ir Gintaras, ir Jolanta buvo sugyvenamo charakterio, turėjo galvoje smegenų ir nedarė įvairių šūdų, bile tik juos daryti. Turėjo bendrų pomėgių, apskritai nesibaidė bendravimo ir nekėlė astronominių reikalavimų potencialioms antrosioms pusėms. Bet toks tas gyvenimas: liūdnai ir durnai šita istorija baigėsi dėl išankstinio Jolantos nusistatymo, kad daugelis vyrų į ją žiūri kaip į pasidulkinimo objektą, ir dėl Gintaro stereotipų, kad jeigu jau graži ir dirba „Maximoje“, tai tikriausiai durna kaip čiabato aulas, o dairosi tik į treninguotus plikius, bet ne į protingus ir supratingus akiniuotukus.
O kas gali žinoti, kaip viskas būtų pakrypę, jei ne išankstinės nuostatos: gal Gintaras būtų ją paprastai, be jokių navarotų, bet maloniai pakvietęs kavos, o Jolanta sutiktų. Ir po to, kai vaikinas ją nusivestų į kokią kavinukę – ne į „Stiklius“, bet ir ne į kokią prarūkytą skylę, kurioje chronių ir forsų – kaip šprotų skardinėje – Jolanta pamatytų, kad Gintaras – visai protingas ir malonus vyrukas, o jo dėmesys ją džiugina. Ir visai pochui būtų tie jo putlūs žandukai ar rėmas, kurio nėra.
2012-10-24 17:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-05 15:54
Lengvai
atrodo, kad tekstas parašytas iš pykčio, juk galima viską ir kitaip pateikti, skaniau, kažką nutylint, kažką papišant, ane? Be to, žinau, kad w00x moka. 1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-25 15:23
Plogats Kitkits Nuotstaputsits
Eik tu tsikt!...- kaip lauke lyja!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-25 15:20
latenightzpizza
Ramiai, tokios būsenos jau niekas nepadės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-25 13:43
Ati
Ati
Jeigu iki tokio laipsnio kaip čia:

w00x 
Jau ir čia violetinių žiurkų užsiveisė? Raminkitės, glušpetriai, ne laikas ir ne vieta čia savo debilumą rodyti.
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas (2)
2012-10-16 11:44

tai man ne išsiblaivyti, o prisigerti reikia siūlyti, daragūša, WHA HA HA HA!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-25 11:50
latenightzpizza
Išsiblaivyk gal pradžiai, tada komentuok.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-25 11:22
Ati
Ati
Perfrazavus patį gi autorių, tai - argi čia laikas ir vieta kalbėti apie maximą a??? Ir dar apie kubilių kaip kokiai, vėl gi - tik perfrazuojant patį šio veikalo autorių ir jo komentarą - kaip kokiai koncervuotai žiurkei ir gušjoniui taukšti apie Kubilių, o paskui seilėtis ir pasakoti savo seksualinius išgyvenimus žiūrint į maximos kasininkių šiknas:D...Ir tas moralas gale...tiesiog didaktika kaip iš prieškarinio vadovėlio... - ar tai šitaip autorius tikisi pagerinti, ar net išgelbėti katastrofišką Lietuvos demografinę padėtį, poruodamas įvairius sluoksnius m??? WHA HA HA HA!:P
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-24 19:34
Marquise
Nu nieko gero.

Kartais suprimityvinta kalbos maniera padeda atskleisti aplinką, suteikia kūriniui tam tikro "lakoniškumo", kitoniškumo ar pan. Šiuo atveju ji man kažkokia nepateisinama ir visas naudojamas žargonas skamba nenatūraliai.

Aprašymai neįdomūs, stereotipiški, jokios kūrybos ar originalumo.

Apie "pagrindinį įvykį" išvis patyliu - nėra tokio. Jokios kulminacijos.


Dar kas užkliuvo - aš labai abejoju, kad sėdint prie kasos, su firminiu "maišu-uniforma" galima įvertinti kasininkės kojas ar juolabiau užpakaliuką.

Duodu II
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą