Labas,
Aš esu, mažas tuščias balionėlis, kuris pilnas oro, kurį įkvėpė tas, kad aš gyvenčiau. Jis įkvėpė ir iškvėpė į mane. Viskas vyksta tada, ką jis pagalvojo įkvėpadmas ir tuo mane įpūtė. Bet dažniausiai jis nieko nepagalvoja, tik tai daro, todėl aš toks tuščias, bet spalvotas, turiu spalvą, kokią, nesakysiu, nes pats nežinau. Kokia mano paskirtis, skristi ten, kur pučia vėjas. Tas kas mane paima, man nesvarbu, svarbu, kad jam aš rūpėčiau, nes juk bijau susprogti.
Mano gyvenimas tuščias, kartais pasidaro taip liūdna, kad išleidžiu orą. Man taip būna tada, kai neturiu stiprybės. Aš dažnai liūdžiu, dažnai taip atsitinka. Ir vis dažniau pagalvoju apie gyvenimo prasmę. Kokia mano gyvenimo prasmė? Ar aš taip tuščiai ir nugyvensiu gyvenimą?
Žinoma, yra visokių, kiekvienas skirtingai su manim elgiasi. Kitų balionų prasmė, kurią įkvepia žmogus- susprogti, bet ne bet kaip, o kuo įdomiau... Įdomu, kaip galima įdomiai susprogti?
Aš dažnai žiūriu į dangų, ir ilgai žiūrėdamas, pagaliau sugalvojau svajonę, kilti į dangų, kuo aukščiau ir pamatyti pasaulį... Svarbiausia, kad iš aukštai, tada įkvėpėjai atrodo toki mažyčiai...
Aš dažnai būnu duodamas mažiems vaikams, nes juk ir aš mažas, su jais būna labai įdomu. Kartais labai mažas vaikas nesugeba pagriebti manęs, tada išslystu pro pirštus ir nubėgu, dažniausiai aš jam neįdomus, bet man smagu.
Mano mintys vis dar sukasi apie gyvenimo prasmę. Man patinka tuščiai galvoti, tada atrodau labai protingas. Toks susimąstės ir lyg išskridęs, juk žinote kokia mano svajonė.