Labai seniai, senam miške,
Po šimtamečio ąžuolo laja
Gyveno sau maža paukštelė.
Visa marga, o uodega
Kaip degančios liepsnos liežuvis,
Dangaus aukštybėms pajuoka,
Prieš visą paukščių giminę jai sarmata.
Ir susigūžusi dienų dienas,
Ant seno ąžuolo šakų,
Liūdnai žiūrėdavo į žydrą dangų,
Kaip ten gražu jinai svajojo.
Ir tų svajų pati bijojo.
Jei mano apdarus kas nors išvys,
Tikrai iš miško išvarys.
Tik štai staiga pakilo vėjas,
Sujudo lapai išverstais delnais.
Lig iš dienos ar iš nakties
Šešėlis krito kaip iš debesies
Ir glausdamas sparnus drauge,
Didingas sakalas nutūpė šalia.
Jam pirmą kartą buvo ne drąsu
Įkvėpęs oro tarė jis balsu švelniu:
-Ten viską iš aukštai gali matyti
Ant žemės, net mažiausias pelytes
Ir savo ruožtu pastebėjau jus ne syki,
Ir pagalvojau, gal čia žaidžiat slėpynes?
-Ne man aukšti žydrynės toliai,
Tegul ten skraido mano broliai.
Turiu savas svajones po medžiu,
Čia nieks nemato ir negirdi,
Galėčiau aš pakilt virš debesų,
Tiktai nenoriu būti išjuokta visų.
-Sparnų negalima laikyt suglaudus
Atšauna sakalas griežtai.
-Prapjauk jais debesis kaip sviestą,
O kas tik juoksis tam bus riesta.
Gražesnių plunksnų niekur nemačiau,
Išskleisk sparnus ir skrendam su manim greičiau!
Ir nuo tada maža paukštelė
Sudėt sparnų jau nebegali,
Dabar ją visos girios žino,
Saulutės kibirkštėlę pavadino.
Vos rytas ji jau danguje,
O sakalėlis visada šalia.