Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Dienotvarkė. Svarbiausia dienotvarkė.
Ramunė dar su naktiniais, užburkusiomis akimis skaitė ir skaitė iš vakaro prirašytą lapą.
- Kėlimasis 8 val. Dedu pliusą.
- Mankšta. Pasivaikščiojimas. 8 – 9 val.
- Pusryčiai: du obuoliai + H2O.
Guktelėjo seiles, vieną kartą, kitą. Susirietė nuo skrandžio spazmo.
- Galiu pliusuotis kiekvieną punktą. Tik ne valgymus. Sugraužiu obuolį, o galvoju apie karbonadą. Koks čia pliusas?
- Tvarkymasis. Iki 11 val.
- Pietų gaminimas. Valgymas - 12. Miežinių kruopų košė +  viščiukų nugarinės + kopūstų salotos + H2O.
- Skaitymas. Iki 14.
- Pietų miegas 14 – 16. Būtų gerai amžinai. O gal ir ne.
Pastaruoju metu miegas Ramunei – ne prieglobstis. Vos snustelna, pašoka, drebulys. Nerimas. Baimė. Lašiukai. Šaukštais. Valerijono rūkas šalia lovos. O dar sapnai: valgo, valgo, valgo. Pabunda – skrandis urzgia, žarnos spazmuojasi. Stiklinė H2O. Vėl snaudulys. Vėl kepta kiaušinienė, kotletai, bulvių košė, pyragaičiai, sausainiukai. Valgo valgo valgo, trupinasi, skuba, grūda pirštais, dairosi, ar kas nors nemato, siekia daugiau ir daugiau. Nubudimas.
- Gal reikėtų braukti tą popietinį miegą. O ką vietoj jo?
Ramunė pakramto parkerio galą: kol kas nežino, kuo galėtų tas tris valandas užpildyti. Skaitymu? Bet kad ir taip nieko daugiau neveikia – tik skaito. Jau net nesirenka ką, ima bibliotekoje viską iš eilės ir varo. Kitas nebe pirmą kartą. Kas žino kelintą.
- Kiemo daržo tvarkymas – 16 – 17. Gal daugiau? Bet kad viskas pirštais išgrėbliuota, iškedenta, išrankiota ir lapiukai, ir spygliukai. Ką beištvarkysi? Ir taip šlavinėjasi kad šlavinėtųsi.
- Meditacija. Savęs tobulinimas. 17 – 19.
Ramunė bando konkretizuoti.
- Taip. Kartoti po 20 kartų, ne – po 50 arba dar geriau – 100. Aš graži aš graži aš graži.
Moteris užsimerkus perbraukia per savo liesas formas laisvuose naktiniuose.
- Aš laiminga aš laiminga aš laiminga. Šitą būtinai – 200 kartų. Nors galiu rašyti ir 500. Kažin ar padės.
Ramunė netiki nei dienotvarke, nei mantromis, nei savimi. Ji tik stengiasi. Dar stengiasi valdyti gyvenimą. Stengiasi gyventi.
- Šypsausi šypsausi juokiuosi juokiuosi, balsu kvatoju, balsu – tik neperdaug, neisteriškai.
- Aš laisva, pasitikinti, laisva pasitikinti.
- Žinanti, ko noriu, kryptinga, šiuolaikinė moteris, šiuolaikinė moteris.
Tikrai. Ramunė – šiuolaikinė moteris. Du metai bedarbė, bepinigė, vieniša, depresuota, tik be psichiatro. Bepinigė.
- Sustiprinu save. Paramstau save. Pakeliu.
- Darbo ieškojimas. Kuo ilgiau, tuo geriau. Maždaug 19 – 20.
Bando konkretizuotis: pirmiausia – skambinimas pažįstamiems, giminėms. Pats nemaloniausias. Stengiasi atsiminti ir lape parašyti vardus, kurie dar nebuvo judinti.
- Gal ristis iki studijų laikų? Turiu sąrašą viso šimto po susitikimo. Pabraukiam, kurie Kaune. Ne kažkas. O gal kristi iki mokyklos laikų?
Ramunė išsitraukia sekcijos stalčių ir panyra iki alkūnių į popierius.
- Va, - nudžiunga, - yra.
Susitiko Romą aktyvistę, klasės seniūnę, sekretorę ir dar kažką praeityje buvusią. Susitiko prie kapinių, gėles pardavinėjančią. Norėjo žemių maišelį paimti – tėvų kapas pasmukęs, be mašinos iš „Senukų“ neatsitemsi, bet, kai išgirdo, kiek prašo – širdį į saują ir suko šalin: vežiosis po tris kilogramus iš savo daržiuko. O Roma ir sučiupo ją už alkūnės: Ramune, prapuolene, 30 metų negirdėta nematyta.
Ramunė bandė ištrūkti ir pabėgti: nublukus striukė, pradilę džinsai, guminiai laiveliai už 10 litų, seniai dažyta ir kirpta galva, seniai veidrodyje apžiūrėtas veidas – nėra ką rodyti. Bet išsitiesino, išdidžiai pakėlė galvą ir skėstelėjo rankomis:
- O, Roma. Malonu. Matai, kur susitinkam – kapinėse. Kaip pridera – visi kapinėse.
Stengėsi net juokauti: spazmavo gerklę. Mėgino šypsotis – niekaip lūpos nesiskėtė, nors tu ką.
Rado Ramunė klasiokų sąrašą, tada įbruktą Romos, tokios pat aktyvios ir pasitikinčios, nors su chemikės diplomu stovinčios prie kapinių, bet ir nepasikeitusios, ir jaunos, ir žvalios.
- Vienas vaikas nesveikas. Dvidešimties. Cerebrinis paralyžius. Nuo gimimo tik ant lovos. Kiti du tvarkoj: gerai mokosi, sportuoja. Pasilikau tik ketvirtį etato mokykloj – namai svarbiau, - pasakojo linksmai.
Keisčiausia, kad išorėj jokio nelaimingumo ženklo, net raukšlelės, jokio komplekso – juk su universiteto diplomu prie kapinių stypso.
Ramunė buvo skubanti ir lakoniška: va, trumpam, tik šiek tiek kapą patvarkinės ir atgal. Darbas. Laikas spaudžia.
- Tai vis dėstytojauji? - iš kažkur žinojo nuotrupą apie ją.
- Na, taip taip. Atsakingas darbas. Žinai, šiuolaikiniai studentai.
Ir skuodė apsisukus, kiek kojos neša. Neatsigręždama. Tik toji vis tiek pavijo. Įspraudė klasiokų sąrašą ir miklino šratinuką užrašų knygutėje: žinai, vaikai mokyklas baiginėja, universitete dirbi, gal prireiks kokio patarimo. Ramunė padiktavo elektronkę, aišku neegzistuojančią.
- Ne, tik ne klasiokams, kurių net nepamenu. Šitą punktą braukiu. Siaubas: labas, šimtas metų, kaip malonu, sekasi puikiai, puikiai, tik va darbą keičiu, gal kartais turi kokį variantą, ne ne dirbu ten pat ten pat, jo jo universitete, bet norisi gyvenime kitus variantus išbandyti, na malonu paplepėti, labai malonu.
- Skelbimai. Prieš tai mantra: viską galiu viską galiu esu protinga, esu pasitikinti esu veržli esu stipri esu nepažeidžiama esu iš plieno ir geležies esu esu esu.
- Skelbimai. Ilgai neužtruks.
Naivumas Ramunę seniai apleidęs: net pirmą mėnesį netikėjo, kad jos lituanistės diplomas, magistrantūra ir buvęs dėstytojavimas padarys kam nors įspūdį. Ne tie laikai.
- Po velnių. Neatradau pažįstamų, kad nors į biblioteką įtaisytų. Ne diplomų - pažinčių reikia.
Iš universiteto išprašė tuoj pat po nesėkmingo disertacijos gynimosi. Šitiek metų vargo su tuo balsių trumpėjimu, keitimusi, rusėjimu, o šast jos pačios kursiokas, jau profesorius, nubraukė visą triūsą ir visą gyvenimą vienu rankos mostelėjimu: pasenusi tema, jau kažkur kitoj mokslo įstaigoj išsamesnis darbas parašytas, dar šyptelėjo, girdi, reikia sekti naujienas. Ir viskas.
Susigriebė, kad visą rytą tobulina dienotvarkę, ir du pirmi punktai su mankšta ir pasivaiščiojimais jau nunykę.
- Lieka pusryčiai. Obuoliai. Ne. Ne. Tik ne obuoliai. Na, gerai, obuoliai + duonos riekutė, - pakiloja nudilusį puskepalį, pabraižo peiliu dalis, - ne, pusė plonos riekutės. Gal savaitei ištempsiu.
Vykdo pusryčių punktą. Graužia alyvinuką, užkanda duona, trina pirštu seilių taškiukus pribraukytoj dienotvarkėj.
- Vakarienė. Konkretinu: konkretinu, - atsidaro spintutę, pakrato maišelius, - makaronų daugiausia. Konkretinu konkretinu: makaronai, makaronų košė su su su aliejumi.
Daugiau konkretinti nebelieka ką. Kuo anksčiau į lovą, kuo mažiau kilovatų. Viskas apskaičiuota, viskas per daug suskaičiuota, mažai skaičiuojamų, mažai skaičiuojamų, labai mažai skaičiuojamų.
Ramunė pajunta stiprius gniaužtus, vis labiau spaudžiančius kaklą ir kaktą. Depresiškas neveiklumas srovena visomis gyslomis.
- Ne ne ne. Aš - ne ištižėlė, aš - šiuolaikinė moteris, šiuolaikinė, - pašoka nuo taburetės, nusviedžia obuolių graužtukus šiukšliadėžėn, nubraukia trupiniuką, greitai į vonią. Apsirengia. Kilstelna rankas aukštyn, pabraškina kojų sąnarius tupinėdama, į miegamąjį: lova paklota, gėlės palaistytos, vėl į virtuvę, į dienotvarkę.
- Tvarkymasis. Tvarkymasis. Nesukonkretinta. Nesukonkretinta. Kodėl? Kodėl be punktų?
Ramunė vėl ant taburetės, vėl čiulpia šratinuko galą – nežino, ką tvarkyti. Ką? Neparašyta.
- Klozetą vakar šveičiau, vonią – vakar. Spintutes – užvakar, drabužių spintą. Drabužių spinta gal jau savaitė nejudinta. Aha. Vadinasi, perkraustau lentynas, perlankstau skudurus, peršveičiu duris. Va, dar lauko duris galiu pablizginti, koridoriaus kilimėlius ant tvoros padaužyti. Gerai. Tiek užteks. Šiandienai užteks.
Dienotvarkė tuoj pabyra. Kaip ir visada. Tai tik kabliukas, kuriuo Ramunė bando save prisegti prie esamojo laiko, bet mintys kaip tornadas be tvarkos sukasi galvoje ir viską maišo.
- Ai, geriau nulepsėsiu į turgų, gal ką visai pigaus gausiu, - šneka sau kad šnekėtų, nes tik  keli litukai skamba, ir tie kitai savaitei užspausti.
Turgus nearti, nors ir netoli. Kokios septynios stotelės. Važinėja tik kvailiai ir tinginiai. Na, dar tie, kuriems du litai buvę nebuvę. Ramunė vertina tyrą orą, judėjimą, pagreitėjusį širdies plakimą. Mokyta, inteligentiška, apsiskaičius, šiuolaikinė moteris, randanti išeitį iš kiekvienos padėties. Tai tik mantra, automatiškai lūpų vapčiojama.
Skuodžia moteris paupiu, dviračių taku link stoties turgaus, sijonas sukasi aplink prakaituotas šlaunis, netvarkingi plaukai limpa prie kaklo, kaktos, rankomis stiprina garsiai lipdomą mantrą:
- Aš neprapulsiu, aš neprapulsiu, nė velnio, sveika, dar nesena, badu nestipsiu. Ne ne ne.
Jau prie tilto. Turgus ranka pasiekiamas.
- Na ir greitį išvysčiau. Nervai gena.
Sestelna ant pakrantės bordiūro. Išsilukštena valerijono tabletukę. Pravirksta.
- Indų plovėja nesugebėjau, virtuvės pagalbine nepajėgiau, namų tvarkytoja nesusigaudžiau, vaikų aukle – apsaugok, dieve, vos gyva likau, senelių slaugytoja, - nusitrina veidą į rankovę, - nevykėlė, esu nevykėlė, nevykėlė, nevykėlių nevykėlė.
Šitą mantrą jau ne lūpos, smegenys kala. Ir Ramunė niekaip negali jų suvaldyti.
Ne pigių produktų į turgų lekia. Ne. Prisiminė vieną pagyvenusią turgaus prekeivę, storą užpakalį triko aptempusią, jai siūliusią išeitį: pardavinėti defektuotas daržoves, girdi, pigios, žmonės gerai perka, užsidirbsi. Tada Ramunė purtėsi: buvę pažįstami, studentai, bendradarbiai, o ir giminaičiai maišosi, apsipirkinėja, aišku, turguje, kur daugiau. Jau geriau badas, mirtis. Ne ne ne ne. To jau perdaug.
Bet kada tai buvo? Prieš keletą mėnesių. Ramunė dar tikėjosi kokių nors variantų, na, naivuolė: privačių pamokų, mezgimo užsakymų, pasiskelbė nemokamuose portaluose – nieko, jokio skambučio. Numezgė kelis drabužėlius, dar nuo vaikystės turėjo aistrą virbalams ir siūlams, bet kas pirks ir už kiek, kai pilnos gatvės „Humanų“, „Už litą“, „Pigiausių iš pigiausių“? Aišku, niekas.
Susiranda nuokampę, kur jos žadėtoja stovi apsikrovusi kalnais pomidorų, svogūnų, agurkų ir t. t.
- Labas, Orlete. Kaip sekasi? - spaudžia Ramunė gailią šypseną.
- Gerai gerai. Ką pirksi, moterėle? Agurkiukai švieži, vynuogės saldžios, - jau skečia maišelį, krizendama su kaimyne, į Ramunę net nedirsteldama.
- Kol kas žiūrinėju.
- Ko čia žiūrinėti? Cha cha cha, mane per dieną tie slankiotojai tiek išnervina, kad grįžus turiu paimti brendžiuko, kitaip neatsipalaiduoju, - irgi kolegei, o gal ir ne, - eina į turgų žiūrinėti, lyg nežino, ko reikia.
Ramunė traukiasi. Aišku kaip dieną – Orletė jos neprisimena, maža ką su kuo paplepa. O ir kada tai buvo.
Paeina nuošalėn. Sustingsta kaip stulpas, leidžia plaukiančiai miniai lipti ant kojų, stuksenti blauzdas krepšiais, kimšti ausis bereikšmiais žodžiais. Jokia padori mantra neateina į galvą.
Dvi senikės, veik atsirėmę į Ramunę it į tikrą stulpą, aptarinėja savo dukrų gyvenimo rezultatus:
- Nu nu, Verute, kaip tavoji vyresnėlė? Tokia graži, gabi buvo. Turbūt už kokio ministerio ištekėjo?
- Ne, Aldute, Daivutė gerai gyvena, vyras nepijokas, mašinas remontuoja, uždirba, ji teisme – sekretore, gerai, bet ne tiek, kiek tikėjomės. Va, jaunėlė, Marija, ar prisimeni mano Mariją?
- Nu nu tokia tylenė, mažutukė kaip peliukas buvo.
- Tai va, pilka kaip pelytė: viskuo nuo Daivos atsiliko: nei tokio grožio, nei gabumų. O gyvena. Kad tu, Aldute, žinotum, kaip gyvena. Vyras veiklus, kelias agentūras valdo, butas Karibuose, butas Dubajuj, aš, senė irgi skraidau maudytis į Karibus, ar gali įsivaizduoti? O kaip taviškė? Su mano Daivute mokinosi?
- Va va kaip tu sakai: nei grožis, nei mokslas sėkmės neatneša. Dabar jau gerai. Bet, dievulėliau, vyras paliko, vaikas mažas, iš darbo atleido, galvojau, išprotės.
Ramunė įtempia ausis. Stulpas sukruta. Senikės atsikvepsėję tuksi lazdelėmis ir iriasi tolyn. Ramunė, aišku, iš paskos. Kaklą panarinus į priekį, ausis pakrapščius pirštais, tikisi pasivogti svetimą likimą.
- Ne pyragai jauniems. Pensininkas ramus: suėjo mėnesis, daugiau ar mažiau gauna. Jokio galvos skausmo.
- Bet žinai mano mergiščia ne kvaila, nesusišiko, kaip žmonės sako, nereikėjo nei daktarų, nei antidepresantų. Svarbiausia galvą turėti ir nebijoti.
- Nu nu?
Senikės vėl stabtelna. Krepšius prilipdo prie žemės.
- Nu nu? - nerimsta Verutė, - nu nu? Ir ką ji sugalvojo?
Aldutė iškelia žilą galvutę, krestelna ja išdidžiai. Ramunė tip top pakartoja jos judesį.
- Gatvių šlavėja tai tikrai nebūsiu, indų plovėja irgi, atsimenu kaip šiandien savo mergaitės kietai suspaustas lūpas ir ryžtą. Ir ką tu manai - pasidarė ekstrasense. Viena garsiausių Lietuvoj. Net televizijoj dalyvavo.
Kita senutė kasosi galvą, kišasi arčiau draugės:
- O kas ta strensė?
- Verute, viešpatėli, nežinai? Nu, kaip burtininkė. Tik kiaurai mato. Plaukia žmonės. Plaukte. Ir pinigėliai. Žinok, nemaži pinigėliai. Žmonės nelaimingi – ieško pagalbos ne tik pas dievą. Ir žinai, mano mergiščia tikrai galių turi. Padeda. Stengiasi ir padeda. Paguodžia, pasišneka. Kartais to ir užtenka.
Ramunė eina šalin. Sliūkina link upės, link namų. Nusivylė. Ne tokio istorijos išrišimo tikėjosi. Svaigsta galva, akyse žiburiukai stryksi.
Ties tiltu vėl sestelna.
- Ekstrasense tai nesąmonė. Tikra nesąmonė. Kreipiasi dėl dingusių, nužudytų, sunkiai sergančių. Nesąmones senikės paisto.
Bet kažkas Ramunę išjudina: perleidžia per svaiguliuojančią galvą matytas televizijos laidas apie stebuklingus išgijimus, ateities spėjimus, likimų vingius, ekstrasensų, raganų suvažiavimus, ir kūnas atgyja:
- Ezoterikė. Ezoterikė. Aš – ezoterikė.
Lekia nauja ezoterikė net pasišokinėdama. Jokio galvos svaigimo, jokių žiežirbų akyse, tik lėkimas, švilpiantis vėjas ausyse ir mantra: aš ezoterikė aš ezoterikė.
Grįžusi suryja dienotvarkės pietus. Net apsilaižo. Geri, skanūs, nes Ramunei jau jie visai nebesvarbūs, ji virsta ezoterike, ji rikiuoja, rašo, punktuoja jau ne įsiėdusią dienotvarkę, o savo ateitį.

Po mėnesio svetainėje ant sienos kabo keli diplomai, aišku, iš interneto nukopinti, Ramunė įsisupus į žydrą šalį, nušviesintais, sufenuotais madingai pakirptais plaukais, paslaptingu žvilgsniu apgaubtomis akimis atidaro duris kostiumuotam vyriškiui:
- Laba diena. Aš čia pagal susitarimą.
- Taip taip. Prašom. Tarėmės telefonu. Karolis? Aš – Ramunė.
Vyriškis peržengia slenkstį.
- Prašom prašom. Jauskitės kaip namuose. Atsipalaiduokit. Prašom, - pasitikinti grakšti moteris sėdasi priešais naują klientą. Jau trečią tą dieną. - Prašom mėtų arbatos, ne tik ramina, bet žadina atvirumą ir optimizmą.
- Ačiū, kad įterpėt mane. Draugai rekomendavo. Padėjot jų dukrai. Tiesiog išgelbėjot.
- Aa. Tai jūs ne pagal skelbimą?
- Ne. Aš pagal rekomendacijas.
Ramunė minutėlei pakyla, prieina truktelti užuolaidą, pridengti saulės spiginimą ir nejučia sušnibžda naują mantrą:
- Esu ezoterikė, esu labai gera ezoterikė, esu rekomenduojama ezoterikė.
2012-10-22 21:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-18 10:28
Fatal Error
Dar vienas puikus kūrinys. Perskaičius tokius pasakojimus užplūsta kažkokia pozityvi, kūrybiška nuotaika. Puikiai išvystyta istorija. Realistiškas, gyvas personažas. Įdomiai perteikta socializacijos problema "emancipuotame" pasaulyje.

Ačiū už dar viena puikų kūrinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-27 13:54
Le Hawk
Na, tikrai puikus kūrinys, net pasidėjau į mėgstamiausius. Pati tikriausia lietuviška realybė. Verta paskaityti visokiems valdininkams, turtuoliams (nors jie vistiek neskaitys) ir naiviems studentams, kurie vis dar galvoja, kad jų fantastiškas aukštasis išsilavinimas (kurį šiais laikais turi 80% jaunų žmonių) užtikrins jiems rožėmis klotą ateitį. Beje, ir aš ne taip senai toks buvau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-24 15:16
Lengvai
va va, man irgi iš pradžių rodėsi, kad bus istorija apie dietininkę savanorę, o čia šit - viskas visai kitaip.

del pabaigos, man kaip tik gerai ir į temą, moteris, murmanti mantras sugalvoja tapti ekstrasense=] 4, nes kiek prailgo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-24 15:16
Lengvai
va va, man irgi iš pradžių rodėsi, kad bus istorija apie dietininkę savanorę, o čia šit - viskas visai kitaip.

del pabaigos, man kaip tik gerai ir į temą, moteris, murmanti mantras sugalvoja tapti ekstrasense=] 4, nes kiek prailgo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-23 17:30
Balbina
Taigi, labai ačiū. Dėl pabaigos jūs teisi - prilipdžiau. O dėl tiesioginės kalbos - gal vieniša veikėja kalbasi su savimi. Bet sutinku, kad jos perdaug. Malonu, kad skaitote ir parašote. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-23 17:00
Marquise
Tiesa dar prisiminiau - pabaiga nelabai mane įtikino. Kažkaip "priklijuota". Gal geriau reikėjo palikti tą klausimą atvirą. Dabar kažkaip kaip prievartinė laiminga pabaiga.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-23 16:59
Marquise
Kažkaip labai gerai "suėjo". Man gal tik ta tiesioginės kalbos skyryba kliūna pradžioje, bet tiesą pasakius nežinau, kaip reiktų keisti, tai matyt gerai taip, kaip yra :)

Labai gerai perteikta desperacija, tik gal kiek sunkiai įsivažiuoja, nes aš pradžioje galvojau, kad apie "dietiininkę savanorę" pasakojama. Po to įsivažiuoja ir labai neblogai visa neviltis ir desperacija perteikta. Kažkaip įtikino mane.


Duosiu IV (šiek tiek avansu, nes galėjo būt geriau)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą