Lietus

Nutrūko mėnulio stygos, nes lyja
Padėjo ruduo ant palangės
Pačią liūdniausią pasauly leliją...
Dar neišeisiu, kampe susirangius
Pabūsiu, kol šitaip lyja

Nutilo stygos, bet žmonės negirdi
Jie girdi tik savo dainas ir verkia
Iš meilės, ar noro mylėti apgirtę
Iš nevilties užsimerkę

Jau eisiu, nors ir lyja
Paimsiu liūdnąją leliją nuo palangės
Ir žvakę, bet praryja
Liepsnelę mažą alkana padangė