Žvelk pro mano akis. (10 dalis)

Po dviejų dienų ekskursijų turėjome savaitę savo pramogoms. Trečiąją kelionės dieną gerai išsimiegojome ir nuėjome į miestą prašluoti turistines parduotuvėles. Prisipirkome visokių menkniekių, užkandome kavinukėje prie pat paplūdimio, o vakare patraukėme į šokius, kur šėlome iki pat ryto. Atsikėlėme vėlai. Jautėmės beveik kaip mumijos, viską skaudėjo. Bent jau man su Gabija. Atėnė būtų mielai dar vieną naktį šėlusi klube. Nutarėme šiandien ramiai praleisti dieną. Nuėjome pasivaikščioti paplūdimiu. Beeinant pamatėme kažką vykstant paplūdimio bare. Atėnė mus nusitempė pažiūrėt kas ten vyksta. Bare vyko vakarėlis. Viskas būtų atrodę kaip nieku neišsiskiriantis vakarėlis, jei ne tas faktas, kad beveik visi vakarėlio dalyviai buvo neregiai.
- Na, manau papuolėme į reikiamą balių. – nusijuokė Atėnė.
- Aha, tačiau manau jis yra privatus. Mums reiktų išeiti. – pasakiau sesei.
- Kur tau? Jei čia yra aklųjų vakarėlis, tai mes turim pilną teisę čia būti. – paprieštaravo sesuo. – einam.
  Atėnė pagriebė mane už rankos, o aš už Gabijos. Visos nuėjome prie stalo, pasiėmėme po gėrimą ir besišnekučiuodamos ir besiklausydamos muzikos leidome laiką vakarėlyje. Vis nerimavau, jog kas nors mus sučiups ir išvis. Arba prisidarysime rimtesnių problemų. Tačiau mes vaišinomės nemokamais valgiais, šokome, linksminomės ir niekas mūsų net nepastebėjo.
  Vėlėliau sesė nusivedė mus prie kažkokios keistos statulos, kad galėtumėme ramiau pasišnekėti. Gerdamos sultis ir užkančiaudamos aptarinėjome šį vakarėlį, svarstėme kas jį surengė. Taip besišnekučiuojant prie mūsų priėjo du mūsų amžiaus vaikinai.
- Labas, jūs lietuvės? – paklausė vienas iš vaikinų.
- Taip. – atsakė Atėnė.
- Išgirdau, kad kalbatės lietuviškai, tai ir susidomėjau... Mano vardas Elijus. O mano pusbrolio Gintautas. – prisistatė vaikinas.
- Malonu susipažinti. Aš esu Atėnė, mano sesė Vesta ir mūsų draugė – Gabija. – pristatė mus sesuo.
- Labai jau deiviški vardai. – nusijuokė Gintautas. – ir jūs dvynės.
- Tai jau tikrai.
- Kiek laiko jūs esate Graikijoje? – pasidomėjo Elijus.
- Keturias dienas. Bet ketinam būti dar pusantros savaitės. – atsakė sesuo.
- Tai atostogaujat?
- Taip.
- O kaip manot apie šį vakarėlį? – paklausė vaikinas.
- Linksmas. – atsakiau.
- Nuobodus kaip senelių namai. – nuobodžiaujančiu balsu tarstelėjo Atėnė.
- Nežinau, nematau. – pareiškė Gabija.
- Cha cha. – nusikvatojo abu vaikinai. – o seniai aklųjų gydymo centre gydotės?
- Tiesą sakant – išvis nesigydome. – sukikeno sesuo ir ištuštino stiklinę.
- Mes atsitiktinai čia papuolėme, per mano sesers kaltę. – paaiškinau.
- Ou... Šiaip čia aklųjų centro pacientams surengtas vakarėlis, bet kadangi tarp jūsų yra akloji, tai gal niekas ir nepastebės. – mirktelėjo Elijus.
- Tiesą sakant, aš irgi akla. – pasakiau nusiimdama akinius nuo saulės.
- O tu taip elgiesi tarsi matytum. Daug aklųjų galėtų iš tavęs imti pavyzdį. Tikrai stebėtina orientacija. Tikriausiai nematai nuo gimimo.
- Ne, tik metai kai nematau. – nedrąsiai nusišypsojau. Jis kalbėjo apie aklumą ne kaip apie kokią katastrofą ar ligą, apie kurią kalbėti vengiama, bet kaip apie įprastą dalyką, kuris nėra joks tabu.
- Vau, dar niekad nemačiau, jog praėjus tik metams po regos praradimo žmogus taip puikiai gaudytųsi erdvėje.
- Man labai padeda sesė. Žinai, juk mes dvynės. – bakstelėjau alkūne į sesės šoną alkūne.
- Aha. – nusijuokė abudu. – nėra tau problematiška kalbėti apie tai, kaip praradai regėjimą? – paklausė Elijus. Pajutau kaip Atėnė įsitempia. Jai vis dar tai buvo opi tema.
- Visgi dar nenorėčiau apie tai kalbėti. – apkabinau sesę per pečius, o ji nunarino galvą.
- O tu, Gabija?
- Kai buvau penkiolikos praradau regėjimą po sunkios ligos. – Atsakė draugė.
- O aš praradau, kai būdamas mažas užsipyliau chemikalų ant akių. Išgraužė akis neatitaisomai. – gūžtelėjo pečiais Gintautas.
- Mano akims reikia transplantacijos, tačiau papildomos akys nesimėto kiekvienoje pakampėje.
- Taip...
  Visą dieną ir vakarą praleidome vakarėlyje su vaikinais. Nors jie ir atrodė mieli ir dori, tačiau vis dar jų prisibijojau. Ėmiau prisibijoti vaikinų po to įvykio su mano mokytoju. Atėnė nujautė kaip jaučiuosi, tad šnibžtelėjo man ausin tokiu tonu, lyg kalbėtų apie įprastus dienos įvykius: „Nesijaudink, jei per daug lys – sumušiu, po to nupjausiu jam kiaušus“. Po tokio jos pasakymo net pakraupau. Tačiau žinojau, jog ji juokauja... iki tolei, kol jis nieko bloga man nedarys.
  Kai sutemo, kavinės kiemely buvo užkurtas laužas ir sustatyti suoleliai aplink jį. Vakarėlis persikėlė laukan. Mūsų grupelė atsisėdo prie laužo. Atėnė vidury, aš jai iš dešinės, o man iš dešinės Elijus, o Atėnei iš kairės  Gabija, o Gabijai iš kairės – Gintautas. Nujautėme, kaip tarp Gintauto ir Gabijos kažkas vyksta, tad jiems per daug ir netrukdėme - palikome vienus burkuotis. O aš su Atėne ėmėme šnekinti Elijų. Sužinojau, kad jis į Graikiją atvyko aplankyti pusbrolio ir išvyks sekančią dieną, kai mes išvyksime. Jis pas Gintautą svečiuojasi jau beveik tris savaites. Taip pat jis gyvena netoli mūsų miesto, mėgsta žaisti futbolą ir krepšinį, studijuoja elektronikos inžineriją, yra devyniolikos metų amžiaus.
  Vėliau atėjo vyrukas su gitara ir ėmė brazdinti ja. Vėliau dainuoti. Balsas žemas, šiurkštus, kaip Brain Adams‘o. Nesupratau apie ką jis dainuoja, nes dainos buvo graikiškos, tačiau balsas sužavėjo. Vėliau kažkas kažko paklausė. Visi tylėjo, o po to ėmė kvatotis.
- Ką sakė? – paklausė Atėnė Elijaus.
- Paklausė ar kas nors norėtų pagroti gitara ir padainuoti. Kadangi visi užtilo, tai ėmė juoktis. – atsakė vaikinas.
- O kaip graikiškai „ji“? – paklausė Atėnė.
- Ne ne, ne vėl. – graudžiu balseliu suinkščiau.
- To. – atsakė vaikinas, žvelgdamas į mus susidomėjęs.
- To! – užrėkė per visą paplūdimį sesė, ranka rodydama į mane. Prisiekiau sau, kad po visko jai nurausiu plaukus.
  Kažką pasakęs vyrukas padavė man gitarą, o aš kvailai šypsodamasi ją paėmiau ir tyliai brazdindama ėmiau derinti stygas. Prieš du metus lankiau gitaros pamokas, tačiau pasikeitus mokytojui išėjau, nes iš manęs labai daug reikalavo, mat įsivaizdavo, jog tapsiu profesionale muzikante.
  Kai suderinau stygas pagal save – ėmiau groti. Iš pradžių pažystamas melodijas, vėliau kaip gaudavosi. Atėnės paskatinta uždainavau. Buvo kiek nejauku, tačiau pajutusi, kaip visi manęs klausosi – tęsiau. Iš pradžių dainavau „Bad day“, paskui perėjau prie „Don‘t wanna miss a thing“ ir prie kitų kūrinių, kuriuos tik žinojau. Kai pabaigiau – visi ėmė ploti, o labiausiai Elijus. Po mano tokio mini pasirodymo jis neatstojo su klausimais apie mano dainavimą ir muzikinį talentą.
  Į viešbutį grįžome vėlai. Mus palydėjo vaikinai. Elijus pamatęs kokiam viešbuty mes apsistojusios, net švilptelėjo.
- Tikriausiai jūsų tėvai verslininkai. – nusistebėjo vaikinas.
- Taip, mano tėtis verslininkas. Jis apmokėjo visą šią kelionę. – paaiškino Gabija.
- Tai viskas aišku... O dar norite su mumis pasimatyti? – paklausė Gintautas.
- Žinoma. – Gabija iš džiaugsmo net stryktelėjo.
  Jaučiau Elijaus žvilgsnį. Drebėjau. Širdis klykė: „sutik, pulk jam į glėbį, rėk, šauk, jog nori toliau su juo matytis“, o protas ramiai ir šaltai atkirto: „Nė nesvajok. Jis tave, niekam nematant, žiauriai ir negailestingai išprievartaus kaip ir tavo mokytojas. “ Todėl tiesiog tylėjau. Nežinojau, ką daryti. Atėnė nujautė, kaip jaučiuosi, tačiau šįkart leido spręsti man, nes nežinojo, ar aš pasiruošusi draugystei, ar ne. Aš to taip pat nežinojau. Gabija suprato, kaip jaučiuosi, tačiau ji turėjo daug daugiau laiko susigyventi su šia šlykščia nelaime. Įprastu atveju draugė būtų tylėjusi, kaip ir aš, tačiau dabar ji skraidė padebesiais, todėl gražiai išsuko mus visas iš šios situacijos.
- Taip, ateikit. Labai norim jus abu dar pamatyti. – šypsodamasi paaiškino draugė.
- Žinoma. – dirbtinai nusijuokė Elijus. Jaučiau jo liūdesį. Matyt norėjo, kad ir aš paprašyčiau jo ateiti.
- Tai rytoj, pirmą valandą susitinkam čia. – šyptelėjo vaikinas.
- Tai iki rytojaus. – Atsisveikino Atėnė.
- Iki. – Atsisveikino nueidami vaikinai.
  Pamojom jiems ir nuėjome į viešbutį. Tačiau į lovą nenorėjau, kad ir vėlu buvo. Norėjosi verkti. Niekada nemaniau, jog naujos pažintys taip mane gąsdins. Atėnė prisėdo šalia manęs, ant sofutės ir apkabinusi ėmė siūbuoti. Pravirkau. Gerai išsiverkusi valandėlę sėdėjau visiškoje tyloje.
- Ar tavęs tas įvykis nepaveikė? – paklausiau Atėnės.
- Paveikė. – atsakė ji tyliai, spoksodama į vieną tašką.
- Kaip? Aš... nelabai mačiau...
- Kai buvai depresijoje, tau nerūpėjo niekas, net aš. Kol tu depresavai, per treniruotes visi vaikinai, kurie tik per arti prisiartindavo prie manęs, nuo manęs skaudžiai gaudavo į kaulus. Tai gaudavosi netyčia, lyg mano smegenyse būtų užsifiksavusi funkcija kuo skaudžiau netyčia užkabinti bet kokį vyriškos lyties judantį objektą. Taip pat grubiai elgiausi su kitais vyrukais. Su latviu buvau nutraukusi bet kokius santykius. Tik vėliau supratau, jog dėl to šikniaus neturėčiau vengt vaikinų ir nusprendžiau tęsti savo ilgą ir laimingą gyvenimą su vaikinais. – gūžtelėjo Atėnė.
- Nežinojau to... – sušnibždėjau pykdama ant savęs, kad taip apleidau sesę. Turėjau suprasti, kad ir jai buvo sunku, ne tik man.
- Nieko tokio. Dabar viskas gerai.
- Tačiau aš vis dar bijau vaikinų...
- Juk kalbėjaisi su juo, lyg su kokiu senu draugu.
- Taip, tačiau vakarėlyje, tarp daugybės žmonių kalbėtis su vyriškos giminės asmeniu yra viena, o visai kas kita, kai supranti, jog jis nori ir toliau bendrauti ir susitikinėt ne tik ten, kur yra minios žmonių...
- Tai viskas aišku – daugiau su juo nebesusitik.
- Tačiau aš noriu vėl jį pamatyti.
- Jopapa... Tai, kaip suprasti? Tu jo bijai, tačiau nori vėl su juo pasimatyti?
- Būtent.
- Hmm... Keblu. – atsiduso sesė.
  Į svetainę įėjo Gabija, apsivilkusi viešbučio chalatą ir plaukus susivyniojusi į rankšluostį. Ji kvepėjo persikais ir kokosu. Draugė pasiėmė telefoną nuo stalelio, tačiau kai ji sukosi eiti atgal į savo kambarį, stabtelėjo ir susiraukė.
- Užuodžiu blogą nuotaiką. – pareiškė mergina ir atsisėdo šalia mūsų. – pasakok, kas nutiko.
- Ji nori pasimatyti su Elijumi, tačiau bijo jo. – paaiškino Atėnė.
- Ir aš bijojau kitų vaikinų. Tačiau reikia suprasti, jog ne visi jie yra prievartautojai. Kai kurie nelinki nieko bloga ir gyvenime net nėra pagalvoję apie prievartą.
- Nuo kada šitą supratai? – nustebo Atėnė.
- Seniai, tačiau vis vien likau drovi. Šita pasekmė liko po grasinimų. Pati mane, Vesta, mokei, jog reikia išbandyti viską. Tai ko pati to nedarai?
- Bijau... – sudrebėjau.
- Aš ir bijojau. Kur dingo ta drąsi mergina, kuri mane ištraukė iš tos ilgalaikės depresijos? Nagi, pabandyk. Griebk šansą. Jei kas nepatiks – visada galėsi tai mesti ir bandyti ką nors naujo.
- Tiesą sakai. – linktelėjau. – Be reikalo bijau. Juk jūs būsite su manimi.
- Žinoma. – užtikrino Atėnė.
- Visąlaik. – Linktelėjo Gabija.
  Nuo kada Gabija tapo tokia... savimi pasitikinčia? Ji visąlaik buvo tokia tyli, drovi mergina, kuriai reikėjo paguodos ir patarimų, o dabar viskas apsivertė. Spėjau, kad to priežastis – Gintautas. Taip, meilė ir simpatija tikrai keičia žmones. Tačiau ne mane... Kol kas ne.