Žvelk pro mano akis. (9 dalis)

Kai atšventėme mūsų tortadienį ir išlaikėme egzaminus – sėdome į lėktuvą ir išskridome į Graikiją. Mes visos labai jaudinomės ir džiaugėmės. Niekada nebuvau vykusi toliau, nei kaimyninės šalys, o dabar skrendu į pietus, į šalį, žinomą tik iš istorijos pamokų ir geografijos vadovėlių.

  Po kelių valandų skrydžio nusileidome Atėnuose. Juokavome, kad atvežame Atėnę į jos tikrąją gimtinę. Sesė pernelyg nepyko dėl mūsų juokelių. Stengiausi neperlenkti lazdos, nes neretai per daug imdavau erzinti sesę. Tuomet prasidėdavo tikras žodžių mūšis.

  Mūsų laukė automobilis, kuris nuvežė mus į viešbutį. Galvojau, kad bus koks paprastumas viešbutukas miesto gilumoje, o pakliuvom į aukščiausios klasės viešbutį ant jūros kranto. Tėtis papasakojo, kaip Antanas džiaugiasi, kad Gabija pasikeitė į gera, kai ėmė su manimi kalbėti. Mūsų šeimos draugas norėjo atsidėkoti už tai, išsiųsdamas mus į kelionę. Tikiuosi draugės tėtis nepersistengė su savo padėka.

  Per Atėnės akis mačiau prabangų viešbučio vestibiulį; daug įvairių įdegusių žmonių, kalbančius mano ausiai keista kalba. Net nepajutau, kad besigrožint man atvipo žandikaulis.

  Registratūroje pranešėme, kad atvykome. Mus užregistravo ir padavė mūsų apartamentų raktus. Aš su Gabija drebėjom iš jaudulio, o Atėnė jautėsi kaip žuvis vandeny – tiek sykių keliavusi, kad niekuo nebesistebėjo. Tačiau man ir draugei viskas buvo taip nauja ir neįprasta. Mus stebino viskas – nuo naujų kvapų iki paprasčiausio žinojimo, jog esame kitoje šalyje, toli nuo saugių namų. Spustelėjau Gabijos ranką, nes žinojau, kad jai sunku nepult į paniką. Ji dar labiau įsikibo man į ranką.

  Pažas mus nuvedė iki mūsų kambario durų. Įleido mus vidun. Nusistebėjome. Atsidūrėme nuostabioje svetainėje, kurioje buvo trejos durys, neskaitant durų, pro kurias ką tik įėjome. Davę arbatpinigių mus lydėjusiam vyrui, nuėjome apžiūrėti kambarių. Jie visi buvo vienodi. Gabijai davėm kambarį, kurio durys arčiau baldų, kad jinai galėtų lengviau orientuotis, o aš su sese pasiėmėme likusius kambarius. Išsikrovėme daiktus ir nutarėme pasivaikščioti po viešbučio teritoriją, nes buvom per daug pavargusios keliauti kur nors toliau. Be to, rytoj ateis gidas, kuris mus apvedžios po miestą ir žymias vietas, tad rytojus bus sunkus.

  Nuėjome prie baseino, už viešbučio, paskui pasivaikščiojome takeliais. Visur buvo taip gražu: dirbtiniai čiurlenantys upeliai, egzotiški augalai, aplink neskubiai vaikščiojantys paukščiai, įvairiaspalvės gėlės. Ir oras kvepėjo kitaip, nei Lietuvoje. Saulė kaitino kaip pasiutusi, tačiau man patiko jausti karštus jos spindulius. Pasijutau beveik kaip savo auksiniame pasaulyje.

  Grįžus į kambarį persirengėme maudymosi kostiumėliais ir pasiėmusios rankšluosčius nuėjome prie baseino lauke. Aš su sese šokome tiesiai į vandenį, o Gabija prisėdo kėdės pasideginti. Pliuškenausi su Atėne kol pavargau ir prisijungiau prie draugės. Sesė nesustodama taškėsi vandeny kaip undinėlė. Net baseino prižiūrėtojas ją sudrausmino, nes ji ėmė varinėti po baseiną kaip motorinė valtis. Ši situacija mums pasirodė tokia juokinga, kad negalėjome nustoti juoktis geras dešimt minučių.

  Vakare griuvom į savo lovas siaubingai išvargusios po kelionės ir naujų įspūdžių. Tačiau man begulint rodės, kad kambarys ima suktis ir mano mintis apgaubia aklina tamsa. Nevalingai nusipurčiau, bandydama nuvyti tą nemalonų jausmą ir išsiropštusi iš savo lovos nuėjau į Atėnės kambarį. Apgraibomis susiradau jos lovą. Sesė jau buvo kilstelėjusi antklodę bei padariusi vietos man lovoje. Greitai atsiguliau šalia jos ir viena kitą apkabinusios užmigome.

  Anksti ryte suskambo Atėnės žadintuvas. Niurzgėdama apsiverčiau ant kito šono. Sesė persisvėrė per mane ir pagriebusi telefoną nuo tualetinio stalelio jį išjungė.
- Kelkis, miegančioji gražuole, princas ant balto žirgo atjoja. – papurtė Atėnė mane už peties. Šitaip mus keldavo tėvai, kai buvome mažos.
- Princas palauks. – suniurzgėjau ir užsitraukiau antklodę sau ant galvos.
- Nu gerai... Pati prisiprašei. – Atėnė išsiropštė iš lovos, nutraukė nuo manęs antklodę ir paėmusi mane už čiurnos nutraukė ant žemės, kur gulėjo antklodė, tad ganėtinai minkštai nukritau. Žinoma, suspiegiau, bet tai išbaidė visus miegus, kaip ir visus kartus, kai Atėnė mane taip grubiai išlupdavo iš lovos.
- Tu kada nors už tai atsiimsi. – pagrūmojau stodamasi ant kojų.
- Vis žadi ir žadi, bet taip ir neatsiimu. – sukikeno sesė ir atidariusi spintą ėmė ieškotis drabužių. – Palysk po dušu. Per tą laiką prižadinsiu kitą princesę ir jus abi paruošiu baliui.
- Kaip pasakysi, karo deive, Atėne. – pašaipiai jai nusilenkiau ir pasukau durų link. Atėnė į mane paleido savo džinsus, kurie atsitrenkę man į nugarą nukrito ant žemės.

  Nusimaudžiusi grįžau kambarin. Ant lovos radau patogius drabužius, kuriuos išrinko sesė. Greitai apsirengiau, susirišau plaukus į uodegą ir nuėjau į bendrąjį kambarį. Įlindau į balkoną ir ėmiau klausytis ryto garsų: darbuotojų ruošimosi dienos darbui, apsimiegojusius balsus, ką tik pabudusių žmonių žingsnius. Rytinis, vėsokas oras skverbėsi į plaučius. Stipriai jautėsi jūros kvapas.
- O Dieve, Gabija, ką tu apsivilkai? – priekaištavo mano sesė Gabijai kitam kambary.
- Kas nors negerai? – baikščiu balseliu paklausė mergina.
- Tu žinai kaip bjauriai nudegsi pečius ir rankas su ta suknele? Šitaip apsirengusi galėsi eit į pliažą, bet ne į turistinį pasivaikščiojimą. – prieštaraujančiu balsu dėstė savo litaniją Atėnė. - Reikia rengtis patogiai, o ne gražiai, bent jau šiuo atveju. Kai eisim į šokius tai galėsi kad ir mini sijonėlį mautis. – burbėjo ji toliau, kraustydama Gabijos spintą.

  Kai pabaigėme kuistis – nuėjome pavalgyti. Maistas buvo nuostabus. Atėnė žadėjo, jog ras ir nupirks mamai receptų knygą bei paprašys, kad išmoktų taip skaniai gaminti.

Po pusryčių patraukėme į viešbučio vestibiulį, kur mūsų laukė gidė. Pasirodo ji yra lietuvė, apsigyvenusi Atėnuose ir dirbanti gidų agentūroje. Ji linksma moteris, su kuria liūdna neturėtų būti. Gidė mums aprodė miestą, vis stabtelėdama prie žymesnės vietos. Labiausiai patiko Akropolis. Senovinių pastatų liekanos atrodė didingai, ypač žinant, koks yra jų amžius. Gidė, bestovint prie Atėnės šventyklos, pasakė, kad mūsų vardai labai įtakojo mūsų charakterį. Pasirodo, mūsų gidė labai tikėjo horoskopais ir panašiais dalykais. Sakė, kad Atėnės vardas suteikia stiprybės, laimėjimo troškimą, o Vesta ir Gabija (graikiškas šių vardų atitikmuo būtų Hestija) yra šeimos židinio saugotojos. Iš jos kalbų supratau, kad aš ir mano draugė esame šeimos žmonės, kuriems svarbiau yra kitų gerovė. Maniau, kad tai yra gera charakterio savybė, tačiau mus gidė juokaudama perspėjo, kad neretai atsiranda tokių, kurie tokius žmones išnaudoja.

  Į viešbutį grįžome vakare, visiškai nusivariusios nuo kojų. Tiksliau aš ir Gabija tokios buvom, o Atėnė dar būtų galėjus ir aplink Atėnus apibėgti krosą. Kad ir kokios išsekusios buvom – nenorėjom prakiūtot viešbučio kambary, tad nuėjome į paplūdimį. Gabiją šiaip ne taip nusitempėme į žydrą vandenį ir ėmėme linksmai pliuškentis. Vėsus vanduo nuplovė nuovargį ir ėmėme nardyt kaip delfinai. Tik po saulėlydžio grįžom į viešbutį ir kritom į lovas kaip lavonai.

  Sekantį rytą vėl kėlėmės anksti. Šiandien važiavome autobusiuku į turistines vietas, esančias toliau nuo Atėnų. Viskas šioje šalyje atrodė kitaip – daug palmių, augalų su didžiuliais lapais, egzotiškų paukščių, įdegusių žmonių, kitaip atrodančių pastatų. Viskas buvo gražu ir nuostabu. Gaila, jog Gabija negali matyti. Tačiau mes viską jai smulkiai pasakojome. Žinojau, kad vaizduotė gali būti labai gera matymo priemonė. Net geresnė, nei tikrasis regėjimas, nes įsivaizduoti gali viską daug gražiau. Retkarčiais ją apimdavo panikos priepuoliai. Tais momentais aš ją apkabinusi smulkiai pasakojau kas yra aplink ir jos ranką uždėdavau ant pastato, mašinos ar tvoros, kad rastų atramos tašką. Tai padėdavo. Žinau, kad padėdavo, nes ir man kažkada taip pat būdavo.