Garsiųjų politologų niekalas

Prieš rinkimus, kaip susitarę, politologai tvirtino: „Drąsos kelio“ partija – niekalas. Tarsi ir kurstė žmones – nebalsuokite už ją, nes savo balsą atiduoti niekams, nepatiklu nė vienam, einančiam prie balsadėžės, Lietuvos piliečiui.
Taigi dabar tenka laužyti galvą – kur šuo pakastas – ar menkai apie politiką tenusimano tie „protingieji“ patarėjai, ar jie yra korumpuoti ir dėl to apakę, ar, galų gale, nieko neverti už šią partiją balsavę Lietuvos piliečiai?
Pradedant nuo ištakų, pasakytina (tokia yra Lietuvos žmonių karti patirtis), teisinė Lietuvos sistema bemaž niekuo nesiskiria nuo rusiškosios, tebėra sočiai prisigėrusi ano sovietinio raugo ir iš teisiamųjų, kaip kempinė vandenį, siurbia materialinius syvus. Neseniai skelbta, kiek Lietuvos teisėjų, gaudami kelių tūkstančių mėnesines algas, per metus tampa  milijonieriais. Jiems suteiktas neribotas savarankiškumas ir neliečiamybė tarsi kokios piktžaizdės padeda vystytis „solidarumo ryšiams“, savo draugų mundurų gynimui ir t. t. Taigi toje aplinkoje pamačius ir išgirdus, kas darėsi Garliavoje, kilo stiprus Lietuvos žmonių pasipiktinimas. Svarbiausia, už nevykusią teisėtvarkos sistemą tada stojo ponas Kubilius it jo partija (čia viena priežasčių dėl ko jie prarado didelį rinkėjų skaičių), o netiesiogiai ir mūsų Prezidentė. Tiesa, ji reikalavo, kad viskas būtų ištirta ir įvertinta. Tik formaliai, nes po jos „reikalavimo“ pradėjo tirti ne policininkų ir kitų suinteresuotų asmenų nusikaltimą, o nukentėjusiosios Venskienės „teisinio persekiojimo“. Nieko nebepridėsi – Prezidentė pavedė žąsinams seikėti avižas. Ne daugiau.
Ko verti Prezidentės žodžiai, jeigu visai Lietuvai matant vyksta tokie dalykai? O kas vyksta ir kaip vyksta mūsų teisėtvarkoje, kai žmonės jos (taip visada ir yra) nemato?
Grįžkime prie Garliavos įvykių. Ar ne keista, kai motina savo mažametę dukrą laiko savaitiniame darželyje, kai paskui be jokių širdgėlų palieka auklėti ir auginti ją seneliams ir kai motina, norėdama vėl dukterį susigražinti, ją klykiančią, jau protingą vaiką, su sugyventiniu (ar kuo?) tempia iš senelių namų ir policininkai į tai žiūri kaip į „normalų, teisėtą reiškinį“ nesiima ginti vaiko teisių? Ko verta ta motina, tie policininkai ir Prezidentė tiems patiems policininkams pavedusi tirti Garliavos įvykius? Pasipiktino ne tik Lietuvos žmonės, bet ir tą įvykį matę užsienio valstybių vaikų teisių gynimo  atstovai.
Viskas liko užspausta, užantspauduota, užmarinuota Ne visur, tik prezidentūroje, vykdomosios valdžios kabinetuose, bet ne žmonių širdyse. Ne tik garliaviškių (jų yra tik apie 20 tūkst.), bet ir nemažos dalies lietuvių (daugiau kaip 100 tūkst.), kurie balsavo už „Drąsos kelio“ partiją. Ši partija (vargšai politologai teigia ji esanti be programos) turi pačią geriausią programą: tai švarinti susikompromitavusią teisėsaugą, kad ateityje ji negalėtų kirsti į kairę ir dešinę ir palikti tokias gilias moralines žaizdas, kokios liko garliaviškių ir kitų Lietuvos žmonių sąmonėje.
Dėl to patariu visiems Lietuvos žmonėms. kur vienmandatinėse apylinkėse bus iškelti „Drąsos kelio“ partijos kandidatai, be jokių svyravimų, balsuoti tik už juos.