Klonas

Papasakoti, kaip individas, pavadintas NOD 32, pirmą kartą sąmoningai susidūrė su pasauliu, nėra lengva. Daugelis bent apčiuopomis įsivaizduoja, ką patiria kūdikis gimimo metu – mažas padarėlis dar nemąsto, nežino, kaip reaguoti į naują aplinką. NOD 32 atveju viskas buvo kitaip – vos pramerkęs akis jis jau galėjo kalbėti, protauti, skyrė kėdę nuo stalo ir žinojo, ką veikia žurnalistai, o ką – gaisrininkai.
Pirmasis vaizdas, kurį šiame gyvenime išvydo NOD 32, mažai skyrėsi nuo tų vaizdų, kuriuos išvysdavo naujagimiai: vyras sėdėjo ant kėdės, stovinčios baltoje, skaisčiai lempų apšviestoje palatoje; su lubų ir plytelėmis išklijuotų sienų baltumu kontrastavo tamsiai rudos spalvos spintelės ir lentynos, ant kurių buvo sudėta įvairiausia technika.
NOD 32 „gimimo“ metu palatoje buvo du žmonės: senyvas, įmitęs ir pliktelėjęs vyras žila barzdele bei baltai apsirengusi moteris. Kadangi „naujagimis“ į šį pasaulį „atėjo“ ne kūdikio, bet jauno vyro kūne, akių perduota ir smegenų apdorota informacija buvo atitinkamai įvertinta milijonus metų menančių genų, kuriuose buvo įrašytas įstatymas – daugintis! Smulkutė, daili ir jauna patelė – liaunas liemuo itin pabrėžė treniruotus sėdmenis ir iškilią krūtinę, rudos akys, kaštoniniai plaukai, įrėmintantys trikampio formos veidą su išsišovusiais skruostikauliais – tapo pirmosios erekcijos sąmoningoje NOD 32 egzistencijoje priežastimi.
Kol senyvas vyras, apsirengęs baltu chalatu, žvelgė į NOD 32 žvilgsniu, silpnesnio charakterio asmenybes verčiančiu jaustis nepatogiai, prieš kelias akimirkas akis pramerkęs žmogus pajudino rankas, kojas, galiausiai atsistojo.
- Manau, tau įdomu, kas tu esi ir kodėl esi čia, – ramiai, tačiau be jokio jausmo tarė baltasis vyras. – Pakalbėkime. Aš esu daktaras Paulaitis, o tu – klonas NOD 32. Klonas, kaip tu žinai, nėra žmogus. Tiksliau, kūną tu turi žmogaus, tačiau smegenys, sąmonė – tai jau kas kita. Tai vienas dalykas, dėl kurio tu nesi žmogus. Kitas dalykas, svarbesnis, yra tas, kad tu buvai pradėtas mėgintuvėlyje. O tai reiškia, kad neatėjai į šį pasaulį laisva, Dievo suteikta valia. Dėl to tu nesi laisvas – esi nuosavybė tų, kurie tave sukūrė.
Kaip ir kiekvienas naujagimis, NOD 32 jautėsi pasimetęs ir išsigandęs: jį supanti aplinka buvo nepažįstama, šių žmonių jis taip pat nepažinojo. Nežinojo ir ką atsakyti į į šį daktaro Paulaičio monologą, todėl, šiek tiek patylėjęs, teatsakė:
- Malonu.
Dr. Paulaičiui toks atsakymas nepaliko jokio matomo įspūdžio. Lygiu, jokių emocijų neatskleidžiančiu balsu daktaras varė toliau:
- Sakyk, ar žinai, koks kuras naudojamas atominėse elektrinėse?
- Taip. Urano izotopas U-235 naudojamas antros ir trečios kartos branduoliniuose reaktoriuose, o...
- Puiku. O ar žinai, kaip pasireiškia spindulinė liga?
- Pirmieji ūminės spindulinės ligos požymiai yra...
- Gerai, gerai, – daktaras nekantriai nutraukė klono atsakymą bei pažvelgė į jį tomis nepermatomomis akimis, kuriomis mokslininkas žvelgia į pjaustomą varlę. Po trumpos, ne itin jaukios pertraukėlės dr. Paulaitis vėl prabilo. – Dabar, manyčiau, labiausiai tau rūpintis klausimas. Ar žinai, kodėl tu esi čia?
- Ne, – atsakė NOD 32 po labai trumpo ir visiškai bevaisio apmąstymo.
- Gerai. Paaiškinsiu labai paprastai – čia tu esi dėl tų žinių, kurias turi galvoje, ir veiksmų, kuriuos gali padaryti naudodamasis savo rankomis ir turimomis žiniomis. Branduolinis reaktorius ir kuro kasetės, aišku, tik žiedeliai, bet išsamesnę informaciją į smegenų audinį importuosime vėliau.
Dr. Paulaitis užtilo, nužvelgė NOD 32 tuo pačiu, optimizmo nekeliančiu žvilgsniu ir tęsė toliau:
- Suprantu, kad kol kas nelabai susigaudai, kas tu toks ir kodėl tu čia. Istorija tokia: prieš septynerius metus pasistatėme atominę elektrinę. Pasistatėme per vargus, pusė Lietuvos verkė, kad nepasistatysim, kita pusė – kad mūsų vaikai skolų už elektrinę neišsimokės. Žodžiu, pasistatėme vargais negalais, bet atrodė, kad viskas galiausiai išėjo taip, kaip tikėtasi – nepaisant lojimų, elektrinę atidarė, abu reaktoriai veikė, o gaminamos elektros užteko visai Lietuvai. Valdantieji galėjo ramiau atsipūsti – nors visą dešimtmetį juos už tokį projektą su žemėmis maišė visi, kas tik netingėjo, pradėjus tekėti pigiai elektrai atsirado ir politiniai dividendai, ir žmonių pasitikėjimas.
Jeigu viskas būtent taip ir būtų, būtų puiku. Tačiau taip nėra: japonai pakišo ir mums, ir patys sau kiaulę. Per dvejus metus atsitiko negirdėtas dalykas – abudu reaktoriai pradėjo leisti radioaktyvų nuolydį. Kur ir kodėl, iki šiol niekas nesupranta, bet čia jau tau neaktualus dalykas. Aktualus dalykas yra tas, kad iškilo problema – visi specialistai, inžinieriai ir kitas brudas – ir mūsiškiai, ir japonai pradėjo plautis. Kas iš karto iš darbo išėjo, kas po to, kai sužinojo, kad serga.
Situacija buvo gerokai sušikta. Kuro kasetes pakeisti galėjo ryžtis tik savižudžiai, nes nuo nuolydžio negelbėdavo net apsauginiai kostiumai. Pats pastatas su visomis infrastruktūromis neužilgo taip pat tapo radioaktyviu. Sunku buvo net apsaugą vienoje vietoje išlaikyti, kad sužiūrėtų tuos, kuriems neužteko proto laiku nusiplauti.
Žodžiu, kaip pats  supranti, situacija buvo nekokia. Į projektą sukišta belenkiek milijardų, valdžia po gero dešimtmečio vėl gali ramiai gyventi, o visas superprojektas per plauką nuo šunio uodegos. Reikėjo kažką daryti. Kaip manai, ką? Štai čia ir buvo prisiminti klonai – kadangi, kaip minėjau, tu esi ne laisvas asmuo, bet mūsų nuosavybė, dėl to, kad mirsi nuo spindulinės ligos, mūsų sąžinė bus pakankamai rami.
NOD 32, nors buvo tik „gimęs“, vis tik į šį pasaulį atėjo turėdamas jau išsivysčiusias smegenis, prifarširuotas pačios įvairiausios informacijos, galėjo blaiviai, racionaliai protauti ir suvokti aplinką. Dr. Paulaičio pasakojimas nežinios baimę pavertė gerokai didesne baime – pragaro baime. Klonas jau suvokė, kad atkeliavo tiesiai būtent į pragarą, kuriame jo laukia labai trumpas gyvenimėlis, praleistas atliekant būtiniausius darbus pragaro skyle virtusioje atominėje elektrinėje ir, reikėtų tikėtis, greita mirtis kančioje ir skausmuose, sukeltuose radiacijos. Tačiau NOD 32 buvo sukurtas pagal žmogaus atvaizdą, tad ir jo emocijos buvo artimos žmogiškosioms.
- Nesuprantu, daktare, – pratarė klonas, stengdamasis suvaldyti nuo baimės ir įtampos krūtinėje spurdančią širdį. – Nesuprantu, kaip galite būti vienu metu toks kvailas, bet kartu ir toks protingas.
- Ach štai kaip, – ramiai atsakė dr. Paulaitis, spėjęs pasibalnoti akinius ir įnikęs skaityti kažkokią brošiūrėlę. Atrodė, kad susijaudinęs klonas jį domina tiek pat, kiek ir musė ant lubų. – Papasakok, kodėl taip manai?
- Turėjote užtektinai smegenų tam, kad sukurtumėte kloną. Bet kuris kvailys to tikrai negalėtų padaryti. Tačiau, pasirodo, buvote pakankamai kvailas, kad paliktumėte visus žmogiškus jausmus, skausmo pojūtį. Nejaugi tikite, kad aš taip ramiai pasitiksiu mirtį? Susitaikysiu su lemtimi? Ar jums atrodo, kad atsidūręs tame pragare, apie kurį ką tik papasakojote, jausdamas skausmą ir neteisybę aš nenorėsiu sukilti prieš jus? O jeigu sutiksiu į save panašių, manote, mes nenorėsime ištrūkti iš tos elektrinės ir, galbūt, atlyginti mums padarytas skriaudas?
Dr. Paulaitis toliau ramiai skaitė savo brošiūrėlę, lyg būtų negirdėjęs nė vieno pasakyto žodžio. Baigęs skaityti, pakėlė akis ir labai ramiu, labai užtikrintu balsu atsakė:
- Štai taip, mielas drauge, niekuomet neatsitiks.
Tą pačią akimirką NOD 32 pajuto skausmą nugaros ir kaklo srityje. Smulkioji ir trapioji patelė, klono nustebimui, rankų jėga prilygo profesionaliam masažuotojui. Adatos, įsmigusios į nugaros smegenis, pradėjo leisti tiksliai šiam individui subalansuotus elektros impulsus, hormonų ir cheminių elementų pliūpsnius, išjungusius skausmo receptorius, sukėlusius abejingumą ir paklusnumą.
Kol seselė prie klono nugaros greitais ir įgudusiais judesiais prijunginėjo į kupriuko kuprelę panašų valdymo modulį, į daktaro akis trumpam sugrįžo gyvybė: ne klonavimas, o smegenų intervencija buvo tikroji šio vyro stichija. Jis, daktaras Paulaitis, jau ne vieną dešimtmetį buvo didžiausias autoritetas Eurazijoje ir abiejose Amerikose, galėjęs ištrinti asmenybę ir ją sukurti taip tiksliai ir preciziškai, kaip savo kūrinius kūrė da Vinčis, į buką galvą įdėti tiek žinių, kiek jų nepasisemtum ir penkiuose universitetuose, ar išjungti skausmo arba įjungti dar nepatirto malonumo receptorius. Beje, vienu savo gebėjimu Paulaitis itin didžiavosi: niekas kitas nemokėjo taip delikačiai iš užsispyrusių ir lįsti į radioaktyvų pragarą nenorinčių inžinierių galvų ištrinti fakto, jog klonavimas Lietuvoje – vis dar neįkandama prabanga.