Kavos pertraukėlė

Ryte sunkiai užsiveda automobilis. Iki darbo pradžios liko 5 minutės, o Justas dar tik pusiaukelėje. Jei vėl pavėluos, tai bus lemiamas kartas. Pasiekęs stovėjimo aikštelę, automobilį pastato atokiau. Per pagrindines biuro duris neina, nes žino, kad apsauginis vėl pažymės vėlavimą. Įsliūkina per rūkomąjį, bet tarpduryje sutinka savo kolegą, ilganosį Vladą.
- Andriukovai, nežinojau, kad pradėjai rūkyti! – Pašaipiai šūkteli ilganosis kolega.
- Pradėjau, bet bandau mesti...
- Tik prasidėjo darbas, o jau negali be cigaretės, stebini... – išsivepia Vladas ir išėjęs pats užsirūko.

Justas saugiai pasiekia savo darbo kabinetą ir lengviau atsikvėpia. Pasklaido po stalą popierius, lyg jau būtų pradėjęs dirbti, įjungia kompiuterį...

Darbo pabaigoje pro jo kabineto stiklinę sieną šmėsteli nauja, simpatiška darbuotoja ir keletui minučių stabteli, apie kažką kalbasi su Vladu, o šis išsiviepęs skėsčiojasi prieš ją. Naujoji kolegė nukaukši į valgomojo pusę. Justui knieti su ja persimesti bent keletą žodžių, todėl po poros minučių labai užsinori kavos. Valgomajame pamato ant aukštakulnių stovinčias lieknas, seksualias kojas, kurias vos dengia trumpas sijonėlis. Galiausiai nenorom akys pakyla aukščiau ir pastebi likusią kūno dalį. Andriukovas įsipila du puodelius kavos ir imasi iniciatyvos:
- Labas, aš Justas, tau čia pirma diena? Gal kavos?
- Malonu. Giedrė. Dėkui, jau turiu, – kilsteli puodelį.
- Tai gal arbatos?
Giedrė tik nusišypso, bet nieko neatsako. Jos akys žiba, o koketiška šypsena verčia Justo kūną įsitempti. Tuo metu į valgomąjį ateina ilganosis Vladas ir išvydęs konkurenciją, bando įkąsti Andriukovui:
- Justai, kaip žmona laikosi? Kelintą mėnesį laukiasi?
- Šeštą...
Giedrės koketiškos šypsenos, kaip nebūta, tačiau Andriukovo taip lengvai iš vėžių neišmuši. Ignoruodamas Vladą bando tęsti pokalbį:
- Kokios jūsų pareigos?
- Kol kas jų neturiu, rytoj pradedu darbą, o šiandien tik apsižvalgau. Galbūt dar neturėčiau apie tai kalbėti, bet rytoj pakeisiu kažkokį programuotoją Andriukovą, kuris pastoviai vėluoja į darbą, todėl mano tėvas galiausiai jį atleis.
- Užjaučiu, Andriukovai, teks mesti rūkyti, kad naujame darbe nevėluotum, – pikdžiugiškai rėžia ilganosis kolega.

Giedrės veidas persimaino, ji pasišalina iš valgomojo. Justas taip ir lieka stovėti akimis sekdamas tolstančias konkurentės kojas.