Aš negalvojau,
kad žinau
ir niekad nesakiau,
kad moku
pasūdytam laike
lyg be prasmės
ėmiau ir išnykau,
o gal ir ne-ėmiau,
gal tik išmokau
atrasti tiesą tyloje
žingsnius, kai miegi
ir taip tyliai
juos atpažįsti
tamsoje,
jauti, kad jau dabar –
visai arti, nebyliai
ateis, paglostys ir priglaus
net jeigu nieko nenutiko
užteks tik to, kad
čia kvėpuoji sau,
kad gyveni
esi
ir tavo šiltas kvapas
jam ant lūpų liko.