poema apie velnio pagavimą

I

miriau ne kartą, ne kartą prisikėliau,
bet kai velniai grąžino mano vėlę
rankuosna paėmiau, atsidūsau конешно
paglosčiau нежно, net paliūliavau:
manoji aš, manoji aš, manoji Aš,
ne mano tu, prakeikta vėle,
tu jų jau, eik velniop
visai tavęs neatpažįstu
nors vieną Dievą išpažįstu
я не могу так долго ждать
kas dirba supirktuvėj sielų?
manasis auksas vis dar žėri
kišenėse mano dukrų
aš viską atsiimt turiu
ir vėl gyvent lyg niekur nieko
ir mirt nekart, ir prisikelt
kol sutemas užklos tamsa
galėsiu mėgautis laisva
ranka, paskirstančia po lygiai
jei kūnas man atsieitų pigiai
nes jūs supraskit vienąsyk,
kad velnio priedermė šykšti
man liepia pirkti kūną brangų,
charizmą, protą, padėjėjus,
kurie veik dirbtų iš idėjos
todėl prašau labai nepykt
jei kartais vargšų negailėčiau
aš nuoširdžiai sakau, padėčiau,
но у меня то столько нет
чтоб деньги я lengvai švaistyčiau
pilaites elgetoms statyčiau
ne dievas aš juk, po velnių
ate, į kūną sugrįžtu
dukra pastojo, kelią man
į įsčias, įsčias, pragaran
devyni mėnesiai tik tai
praskries jie tartum aitvarai
padidins jie man kapitalą
dukra suinvestuos metalą
parduos menkverčius akmenėlius
yra vandens, yra kisieliaus
(kisielius tam atneš naudos,
kuris prieš vandenį kovos)
beturtis aš, turbūt jau понял
ženteli, „tėve“, mes – varguoliai,
na kas tie šimtas milijonų,
jie rinkoj praktiškai smulkmė...


II

o Dieve brangus, Dieve brangus,
bučiuoju aš rankas tavas
devyni mėnesiai pats tas
atpirkti nuodėmes visas,
paskui sugrįžt tėvynėn savo,
darbuotis jai širdim plačia,
nes pripažink, kaltė ne čia,
jog dirbau tartum vergas kokis,
kaltė tik ta, mane nakčia
velniai kad išdidumo mokė,
juk mokytojai jie prasti,
за nuodėmes, prašau, прости
daugiau pas jų aš niekada
nežengsiu kojos, Tau prisiekiu
prisiekiu tuo, kas man brangiausia
vėle sava, ištikimiausia,
prašau įleisti pragaran
tarnybai sunkiai, prie metalų
kalvystė amatas juk mano
полезнас aš turėčiau būt,
предпологаю этот путь
po žemėmis, po akmenim,
kur retas nusidėjęs eina,
sugriežtinto režimo dainą
dainuoti karštyje tvankiam...


III

Velniai, parodykit man kelią,
kokiu būdu pasiekt dukrelę...


IV

brangusis Viešpatie, Lemtie,
šešėli mano, sutaurėk,
į vaiko dūšią įsiliek,
vaikutį saugok ir mylėk...


V

tačiau Dievulis ne kvailys
nors jo širdis geriems gera,
blogiems ji žinoma – teisinga
suprato: velnias čia šėlioja,
pirmyn atgal, pirmyn atgal
į žemę, įsčias, pragaran,
kurį patsai ir susikūrė,
juk pikto ir pikta kepurė,
galvoja žmonės – Dievo rojus,
o pragaras kieno, kažin?
tai velnias jį administruoja,
kurs nieko bendro su dievais –
jam bene su žmonėm pažaist
dievų jam įvaizdžius terliot
sakyt, kad Dievas jojo pusėj:
žmogau, tu pragare supūsi,
mirtis ateis tavęs staiga:
tai velnio žodžiai, jeigu ką,
o juk mirties jokios nėra,
tik kūnus pakeičiam, o siela
(jeigu velniams jos neparduosi,
ir jųjų būdo nemėgdžiosi)
tuoj pat į naują kūną eis,
kai pailsės, atgaus ramybę,
su mylimąją atsibūs,
kurios kūnelis į kapus
dirvožiemiui purent atguls
taipogi, juk mūs kūno amžius
ne begalinis iš tiesų –
bet begalinis iš tiesų
mūs sielos laikmatis gražusis,
su blogiu prasidėk – ir žus jis
nes siela tik gera išlieka,
kaip šakos vynmedžio tviskaus,
jei kartais tau galva įskaus
nuo velniavų visokių, drauge
širdim tu Dievą įtikėk,
kuris tikrai ne smurgdo žmones
o kruopščiai rūpinas gerove,
visų dorų, tavim taip pat,
jeigu dorybės neapleidęs...


VI

Ir vieną tu įsidėmėk:
Dievams velniai nėra draugai -
Jie patys prieš velniją kaunas...

VII

pačiupo Dievas velnią uoliai,
suprato velnias – nepabėgs...

VIII

nebeklausykite kenkmės,
kuri iš velnio sklinda spėriai:
jam būtyje nėra prasmės,
jam meilė tai juoda apgaulė,
žudyk, kankinki, negailėk –
jis nuolat kiša į makaulę,
jam egzistencija – mįslė,
kurios nė Dievas nesupranta,
krantus jis užburia piktai –
jūreivi, neatplauk į krantą,
vaikine, elkis nedorai –
nedorėlis gimei, tau lemta,
tarytum būtų pamiršta
sena gera būties tiesa:
jog priežastis be pasėkmės
negali būti niekada –
jei elgsies tu dorai, drauguži,
nereiks prieš Dievą susigūžus
maldaut ant kelių atgailos,
nes nė joks Dievas nevalios
nuskriausti gerojo žmogelio,
karvutės, bitės ar paukštelio
jei nuskriaudė – tada ne jis,
o velnias užtrenkė duris,
prieš nosį, vožteldamas darsyk:
„čia dievas, dievas, darbą garsink,
(cha cha, kitus taip suklaidink) “
sumaišo protą ir tada
telieka nuoskauda, žaizda,
kad arba Dievas neteisingas,
arba kad jo išvis nėra.

IX

suras Dievulis su draugais,
prieš velnius, raganas, ведьмас
kovoti išeitį jis tokį,
kad jų neliktų amžinai,
kiek plyti mūs būties laukai,
kad rojus žemėn nusileistų,
o ne pasaulio pabaiga...


X


Draugai, įkvėpkime prasmės
ir mūsų kelias pajudės
į šviesą, o ne atgalios –
į gėrį, o ne prarajon - 
kaip Dievui velnias, taip ir jums
anei joks draugas, nei smarkus
pagalbininkas, kolega –
nagai jo kreipias į save –
iš jo jums nė kokios naudos –
pridaro visada žalos:
gerai šiandien pagyvenai
blogyn gyvensi amžinai.



vertimas:

rankuosna paėmiau, atsidūsau конешно -  rankuosna paėmiau, ir, žinoma, atsidūsau.
paglosčiau нежно, net paliūliavau – paglosčiau švelniai, net paliūliavau
я не могу так долго ждать – aš negaliu tiek ilgai laukti
но у меня то столько нет – bet pas manęs tiek daug nėra
чтоб деньги я lengvai švaistyčiau – kad pinigus lengvai švaistyčiau
beturtis aš, turbūt jau понял – beturtis aš, turbūt jau supratai
за nuodėmes, prašau, прости – už nuodėmes, prašau, atleisk
полезнас aš turėčiau būt – naudingas aš turėčiau būt
prieš velnius, raganas, ведьмас – prieš velnius, raganas, vedmas (ragana rusų folklore)
предпологаю этот путь – pasirenku aš šitą kelią.