Elektroniniai dievukai arba kieno auksas to ir taisyklės. Kolkas.

Norint gerai suprasti elektronikos reikšmę ir užimamą vietą po šimto metų, neužtenka svarstyti, bandyti spėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Patikimiausias šaltinis, mano nuomone, – vaizduotė/ sapnai. Tik ji atveria akis į supratimą. Savą supratimą apie ateitį.
Prisipažinsiu, netrumpą laiką sėdėjau ir galvojau, kaip bus. Bet atsakymo neradau ir nuvargusi užsnūdau. Sapne pagrindinė veikėja buvau aš – po šimto metų, tik kažkodėl tokia pati jauna. Sėdinti ir šnekanti apie savo gyvenimo įvykį.

Vakar močiutės kambary po grindų lenta radau neaiškios kilmės objektą. Ko ten ieškojau, pati nežinau.
Paėmus į ranką, jis nešvietė ir nepypsėjo. Ką jau čia – jis dėbsojo į mane it į debilę. Apsižiūrėjau – susišukavusi, švari. „В порядке“ taip sakant.
Kuo ilgiau bandžiau suvokti, kas tai, tuo labiau ėmiau suprasti, kad neišeis – atminties/vaizdinių stalčiukuose panašūs padarai negyveno. Sekundei sunerimau, bet jau tuoj stovėjau kaip prieš tai – ramino ant kaklo užsegtas „šaltinis“. „Jutikliai pritvirtinti taip, kad kuo greičiau suvoktų esamą padėtį – vos tik kūnas patenka į netikėtą situaciją, „šaltinis“ ima masažuoti kaklo ir pečių liniją. Užsidėjus iš anksto – jis užkerta kelią pavojui – išgąsčiui, kuris kenkia ne tik jūsų, bet ir aplinkinių sveikatai. Du galvaniniai elementai ir visiška ramybė! “
Iškalbingas aprašymas, tiesa? Šį bičiulį turiu jau kurį laiką ir neįsivaizduoju dienos be jo. Tiesa, tąsyk buvau užmiršusi jį iškart užsidėti – baisiai nemalonus jausmas tas išgąstis.
Dar sykį pažvelgiau į rastinuką. Vienintelis suvokiamas dalykas jame – raidės. Daug išklypusių, persisukusių raidžių. Vienos užrašytos iš viršaus į apačią, kitos iš apačios į viršų ir tik pačiame gale eilute (kaip mano ebook‘e). „Visi jie nukrenta, kai laikas kristi tau. Tik šnara puslapiai... “ – štai kas buvo parašyta. Šalia nupieštas į kompiuterį panašus objektas.
Taip. Viena niekaip nesugebėjau išgliaudyti šios po grindimis rastos mįslės.
–  Mama!
Atėjo, nors indų kalnas jau kurį laiką šnairavo į ją. Gal pagaliau įsigysi „susiplaunu pats! “? Tebūnie, mane domino rastinukas.
–  Kas čia?
–  Butaforinis dangus.
–  Buta... Kąąąą?
–  Kai gyveno tavo močiutė, viskas buvo... Aukso amžius – ne kitaip! Daug juoko, daug knygų...
–  Ar ją ir turiu rankoj?
–  Ne, ne. Bet panašu į tai. Čia – dienoraštis. Jos dienoraštis.
–  You mean?...
–  Lietuviškai su manimi. Tai reiškia, kad čia surašyta tai, kas buvo svarbu močiutei. Dienoraščio pavadinimas „Butaforinis dangus“ kalba apie tai...
–  So... Sorry. Atsiprašau. Tai ką su juo daryt? – nutraukiau.
–  Skaityt, skaityt ir dar kartą skaityt. Juk rašė ne sau.
–  Oh...
Ji išėjo pas savo indus, o aš pažvelgiau į dienoraštį. Norėjau jį skaityti, norėjau, tačiau supypsėjo siurblys, baigęs švarinti būstą ir aš tik liūdnai ištariau:
–  Kieno auksas, to ir taisyklės.

Iš tiesų, elektroniniai dievukai okupavę žmogų. Mes nepajėgus jų atsikratyti, tapti nepriklausomi. Panašu, kad nesuvartojus dozės elektroninių bangų taptume kuo nors prastesni. Anaiptol, manau, kad visi tie dievukai gyvena butaforiniame danguje. Žinia, kad butaforija anksčiau ar vėliau sunaikinama tarsi nereikalinga.
Galų gale, vis labiau plinta priklausomybė nuo kompiuterio ar nervinės ligos, išprovokuotos būtent elektronikos, skleidžiamų bangų.
„Visi jie nukrenta“ – kalbėjau sapne. Tikiu tuo. Tikiu, kad visi elektroniniai dievukai vieną dieną nukrinta iš savo butaforinio dangaus, nes nukrentame mes – tie, kurie jį kuriame. Tačiau aš tikiu, kad ateities kartos nekurs jiems dangaus ir nereikės laukti, kol žmogus apleis pasaulį, idant tieji elektronikos monstrai užtiltų. Iš pradžių apniks dvejonės kaip ir sapno veikėją, tačiau, manau, praeis kiek laiko ir močiučių dienoraščiai (sakytiniai ar rašytiniai) sugrąžins į kelią, kuriuo ėjo visi iki mūsų. Galbūt tai nutiks jau po 100 metų?

Neteiskit labai, tai pirmas blynas. Gal ir prisvilęs.