Daug kartų laimę sutikau kely,
užsukt kviečiau vis, paviešėt,
bet ji prisėsdavo tik pakely, -
galva vis imdavo skaudėt.
Kai pirmą kartą laimę pamačiau,
man buvo tik septyneri.
Ilgai aš jos plaukais žaidžiau,
o ji kvatojos nemari.
Man buvo jau metu šešiolika,
kai antrą kartą laimę sutikau,
už juoką, už šypsnių kelioliką
tada visa širdim ją pamilau.
Bet iškeliavo vėl ji vieną vakarą,
ilgai tada blaškiaus, varkiau,
nors liūdesiui skelbiau aš karą,
bet ilgą laiką vietos neradau.
Ir vieną kartą vėl pavasarį
ji pasibeldė į mano duris.
Užteko jos juoko tą vasarą,
ir laimingiausia aš buvau už vis.
Dabar, galvojau, jau nebeišeisi,
galvojau-pamilai ir tu mane,
tačiau tu ne žmogus, tu-laimė
tau maža vieno žvilgsnio ir vienų akių.
Ir maldavau, verkiau meldžiausi,
tu pažadėjai dar sugrįžt,
jau griūt pradėjo ir vilčių-svajų namelis,
o tu dar vis neateini...