Kristianidoje

Tamsiojoje mėnulio pusėje, Kristianidoje, išaušo nauja diena. Visos auksaplaukės blondinės išskubėjo pro saugias, vagių neišlaužiamas duris.  Kiekviena įsispyrė į klasikines balerinas, paruoštas vietoj nepatogių, tačiau žiauriai gražių aukštakulnių.
Sekame paskui vieną auksaplaukę. Ji pasitikinčias žingsniais skuba pasitikti šios dienos gyvenimo. Ji dažnai kur skuba. Visada atrodo, jog taip nėra, tačiau yra. Štai, vakar grįžo iš savaitinės kelionės į Paryžių. Po trijų dienų tikriausiai vėl skris atgal.
Sekame paskui tą pačią auksaplaukę. Dabar ji sėdi vidury miesto, nepavadintame sode, pastatydintame pagal vieną iš Paryžiuje esančių. Rodos, sėdi, vis atmeta plaukus ir tik mirksi ilgomis blakstienomis. Iš tiesų, ji daug ką gauna taip mirksėdama. Tačiau šį kartą, ji mąstė apie savo neseniai iškeltą teoriją, kuri sugriautų visą jos vertybių pamatą. Ne tik jos, bet ir viso pasaulio.
Vis dar sekame tą pačią auksaplaukę. Štai, ji kaip tik mokykloje rašo kontrolinį apie algebrinius reiškinius. Skubėdama pačiumpa pirmą pasitaikiusį rašiklį. Tačiau dabar, kai apsižiūrėjo, užsinorėjo pasiimti kitą - gražesnį. Deja, negali. Nes tiki, jog rašikliuose yra gyvybė, ir, jei pasiims kitą, atmestasis gali supykti, pasitarti su naujai pasirinktu rašikliu ir pradanginti jai iš galvos kontroliniui reikalingą informaciją.
Auksaplaukė sėda į purviną, seną „lėktuvautobusį“ ir darda kažkur į Trakus. Atvykusi, pasigauna Kentaurą, pasibalnoja, šiek tiek papozuoja fotoaparatui, sėda ir išjoja. Ir nesvarbu, kad kojas skauda, rankos pritrintos, į gerklę pučia vėjas ir šviesoje akinamai spindintys plaukai paslėpti po šalmu. Tai tik ji ir Kentauras. Ir, kol kas, dar ir trenerė.
Jau minėtoji auksaplaukė ilsisi atsirėmusi į dangaus mėlynumo sieną. Žiūri ir keikia tą dieną, kai ateis jos žavusis princas. Juk jai taip gera vienai. Dėkui Budai, Kristianidoje nėra vyrų.
Vien auksaplaukės blondinės, išprotėjančios, kai gauna naujas „Drogas“ korteles, ar kai gauna nemokamą kvepalų mėginį. Ar, kai knygyne atranda Dantės dieviškosios komedijos pragaro dalį. Ar, kai pagaliau baigia skaityti „Kalevala“ ir daugiau nebesapnuoja to Veinemeino.
Kažkur pamesta, bet ir vėl atrasta auksaplaukė jau guli lovoje. Savo iš išorės netvarkingame, tačiau viduje suskirstytame ir apgalvotame kambaryje. Akimis seka nežinomą, labai ryškią, rodos, kiekvieną naktį keičiančią padėtį, žvaigždę, kuri tikrai negali būti šiaurinė, nes ten rytai.
Prieš užmerkiant akis visai nakčiai, ji pagalvoja, jog jau nebenorėtų būti vadinama auksaplauke. Tačiau tuomet prisimena tą nuostabų filmą apie stebuklingus plaukus. Tuo pačiu supranta, kaip mėgsta šukuoti savuosius. Ir vėl panori tapti auksaplauke.
Štai taip, tamsiojoje mėnulio pusėje, Kristianidoje, išaušo naktis.
O tuomet, ši auksaplaukė, netiesiogine prasme, pakilo iš lovos ir atsidūrė geros, tačiau kartais labai nemėgstamos ir šiaip jau nemokančios vairuoti draugės valdomoje mašinoje, vežančioje į  tėvų sodybą. Atvykus, draugė neatsisveikinusi pasišalino ravėti svetimų daržų, o auksaplaukė pasigavo Kentaurą, kuris per tas porą nesimatymo valandų pavirto į vienaragį. Štai tada buvo tik ji ir Kentauras. Tik ji ir Kentauras.