Apreiškimai: Darbai, I dalis.

Nusprendžiau, kad žmogui užbaigti pradėtus darbus yra labai svarbu!

Reikšmės neturi tai imta skaityti knyga, kuri verčiant puslapius pavirto neįdomia, žarnyną ar pilkąją masę “minkanti” atąskaita, kai yra dar daug laiko jai suformuoti, treniruotė į kurią dėl šeštadienio vakaro įvykių sekantį rytą nėra jėgų keltis, ar net santykiai, teikiantys mažiau trupinėlių laimės, nei Auschwitz’o pamazgų statinės duonos likučių jose besimurkdžiusiems vargšams (čia nekalbama apie neregėtą laimę, kai stovyklos “nariai” vis dėlto jų rasdavo ir paralelę, kai mes tų trupinių gaunam taip pat).

Hm, O kam tuos darbus užbaigti? Be abejonės, -vieni tai žino nuo mažų dienų (klausimas ar tai kartu ir nuo mažų dienų suvokia), kiti, tarp jų ir aš, -atrado ganėtinai vėliau (suvokimo klausimas neatmetamas taip pat). Visgi priežastys, puoselėjamos nuo mažens ir su darbo užbaigimu ar nesugebėjimu to padaryti susijusios sąvybės, šiandien įvardinamos kaip “tinginystė”, “valios trūkumas”, “aplaidumas” bei atvirkštinės, užbaigus darbą, mano nuomone nepakankamai motyvuoja asmenį bet kokios iš šių krypčių link. Taipogi, manau tai tik viršūnė, asmeninės patirties formavimo procese kuris galbūt daugumai (įskaitant ir patį save) iki šiol yra neatrastas, vidaus Atlante plūduriuojantis ledkalnis.

Viliuosi, kad čia atsiras skaitantysis, suinteresuotas tęsti toliau, tačiau neinterpretuos pateiktų minčių taip, kaip tai daro tarkim radikalių pakraipų musulmonai skaitydami koraną (ar cituodami ir slėpadmiesi “šventaknyge” net atvejais, kai pastaroji nebuvo jų rankomis atversta), ir nepamanys, jog perspektyvoje teigiama: ”-Jei žmogau, pvz. buvai užpykęs ant Kubiliaus ir žmonai naktimis knarkiant pradėjai palėpėje drožti pagalį, -užbaik kuolą žmogau, ir sukišk jį kur nelįs tam politikui pagavęs per rinkimų turą kaimuose važinėjant! Nes kitaip, velnią besikeikdamas matysi vėl ketverius metus, ir vėl tik* televizoriaus ekrane. Na, o jei nepagausi, - tiek jau to, neliūdėk… visada yra žmona kuri knarkia…”
Ne, apmaudžiam, o galbūt dar neiškeltam iš vidinių korumpuotos pasąmonės gelmių troškimui manifestuoti panašiomis formomis ir šių troškimų savivinkų liūdesiui tikiuosi kalbąs ne apie tai. Taip pat vyliuosi, kad skeptiškumas, kurio daugumai mane bent truputėlį geriau pažįstančių žmonių gali nestigti skaitant tokį pasisakymą apie vertybes, ir pastarųjų vertybių ilgalaikis stygius manyje (tikriausiai su daugumos nuomone dėl stygiaus sutikčiau) neužgoš įžvalgos akcentuose, ir į tai kas parašyta bus žvelgiama ne vien iš pozicijos, kad tai parašyta manęs.

Manau būtų paprasta sutaupyti šiek tiek savo ir jūsų laiko, glaustai apibūdinus reikiamybę pasisakyti būtent šia tema, šioje erdvėje. Tačiau siekdamas apmąstymus perteikti kuo įvairesniam skaitytojui, bei atitolinti jį nuo minties jog pasisako “saviveiklininkas” A. Z., jaučiu būtinybę atsiriboti nuo asmeninių motyvų bent dalinai, ir nevengti kalbėti trečiuoju asmeniu, bei tai darydamas retkarčiais spekuliuoti tariama, numanoma patirtimi, kurios pats šiais specifiniais spekuliaciniais atvejais manau galiu iš tiesų net pilnai nesuvokti/suvokti klaidingai! Šie atvejai apimtų idėjas autorių, kurių pavardžių dėl galimos asmeninės deviacinės interpretacijos nenorėčiau minėti, tačiau linkiu skaitytojui juos sutikti, ir būtent dėl šios galbūt būsimos pažinties, nenoriu sukurti jokių išankstinių dogmų/gurų apie šių mano nuomone įstabių žmonių darbą vien iš asmeninių pasisakymų, kad ir kokio lygio jie skaitančiojo akyse bebūtų.
-------------------------------------------------------------------------

Autoriaus komentaras:
Prašau skaičiusių suteikti kritikos loginių dėstymo, ir pastangų rezultatyvumo siekiant užimti objektyvią poziciją dėstant klausimais. Darbas yra dar tik karkaso stadijoje, todėl atsiprašau dėl praktiškai neegzistuojančių techninių išraiškos aspektų. Dėkoju.