piktminčiauti

Giltinė į laidotuves kviečia,
Bažnyčios skamba man varpai.
Jaučiu, kaip grubūs pirštai veidą liečia
Ir vėl neaiškūs spengia ausyse garsai.

Rugiagėlėm aš Tau nutiesiu kelią,
Jos piktožės, kaip Tu manoj širdy.
Išrauti nevalia, juk gelia,
Prašau, palik bent ilgesį many.

Kartumas Tavo lūpų pasiliko,
O man tik sutrūpėjus tuštuma.
Manoji meile, kasgi Tau nutiko!?
Matau tik jezminus Tavam karste.

Artėjančių arklių kanopos žvanga,
o aš tiktai meldžiuos ir laukiu atjautos.
Tik bučinį, kaip palikimą brangų
Nešiosiu amžiais ant savos kupros.