Tikslus scenarijus

Junos gyvenimas vyko pagal tikslų scenarijų, parašytą jos motinos, tetų, senelių. Išpuoselėta ir išpuošta ji sukinėjosi scenoje, deramai atlikinėdama nurodytus judesius ir tardama žodžius, kuriuos jau iš anksto visi artimieji žinojo.
Nors mergina vaidino gerai, spektaklis nebūtinai pavykdavo, publika, aišku, visada stengėsi palaikyti: plojo be saiko, bet kas iš to, jei įlūžo scenos grindys ir artistė nugarmėjo rūsin. Visa laimė, kad Juna, protinga mergina, negraužė savęs dėl vienos kitos pasitaikančios nesėkmės, net dienoraštyje, dingus mamos surastam sužadėtiniui, teįrašė: „Ruduo. Benediktas išskrido su paukščiais“. Ji net apsidžiaugė atsiradusiu laisvu savaitgaliu: įlindo į savo kambarį ir nuvinguriavo administracinės teisės labirintais. Kai senelė pasibeldė ir apsiašarojus pastatė kvepiančią mėtų arbatą ant rašomojo stalo, Juna griebėsi už krūtinės:
- Kas, mamute, kas? Susirgai? Tokia nuliūdusi?
- Vaikeli, nepyk ant mamos. Ji nori tau gero. Išgerk mėtų, nerimą nugins.
- Apie ką tu, mamute?
- Kokia gėda. Nuo altoriaus pabėgo. Lyg nuo kokios raupsuotos. Respektabilus, turtingas, dabar - viskas, jis – žmogus be ateities. Gal jo tėvai ir turi ryšių, bet tikrai ne tiek, kaip mes.
Juna nespėjo iš administracinės teisės persikelti į gyvenimą, nespėjo gurkštelti svaigios arbatos, o mama jau vedėsi senelę, vis purkščiodama: palik ją ramybėje, palik ją ramybėje.
Pačiam vakare, kai Juna išsimaudžiusi, su tuo pačiu teisės vadovėliu lindėjo lovoje, tyliai pabarbeno ir nedrąsiai kaip išgąsdinta lapė jos kambarin su chanel įvinguriavo motina. Gerokai išgėrusi. Atsisėdo ant lovos krašto, užvertė Junos knygą, perskaitė pavadinimą, pakštelėjo savo mergaitei į skruostą ir liepė žiūrėti į akis: norėjo išmatuoti dukros dvasinę būseną. Juna paklausė to paties kaip ir senelės:
- Kas, mama, kas? Susirgai? Tokia nuliūdusi?
Ta sutriko: loštelėjo, net pakilo nuo lovos, perėjo kambarį ir apžvelgė dukrą iš toli. Juna ramiai atlaikė jos blizgantį žvilgsnį.
- Mokaisi?
- Taip, - Juna vėl susirado užverstą puslapį, perbraukė pirštu keletą eilučių, surangė kaktą, pakėlė antakius, taip stengdamasi geriau įsiminti, ką perskaičius, - džiaugiuosi, kad galėsiu ir šeštadienį, ir sekmadienį pasimokyti. Nebuvau tikra, ar suspėsiu viską perversti, jei užtruks vestuvės.
- Tai dėl to jaudinaisi visą rytą? Dėl mokslų?
- O dėl ko dar?
Motina veidrodyje pasibraukė nuo ašarų pabrinkusius paakius, kilstelėjo šviesius karčiukus, stipriau įsisiautė į rausvą chalatą ir vėl atsisėdo ant dukros lovos.
- Juna, suspėsi – išmoksi, - užvertė administracinę teisę ir padėjo ją ant stalelio, - Juna, dukrele, pasikalbėkim. Kaip moterys.
- Taip, mama, - atsisėdo tiesiau, rankas paguldė ant motinos atverstų delnų.
Abi žiūrėjo viena į kitą ir gėrėjosi. Dukra – motina, dar jauna ir gražia, tik tą vakarą liūdnoka ir pasimetusia, motina – savo jaunystės atvaizdu: didelėmis švelniomis akimis, švelniais taisyklingais bruožais, persikine oda ir galingomis kaštoninių plaukų bangomis.
- Noriu žinoti tikruosius tavo jausmus. Neslėpk nuo manęs savo būsenos. Šiais laikais yra psichologai: jie padės susidoroti su bet kuo.
- Mama, su mokslais man viskas gerai. Tikrai išlaikysiu egzaminą. Gerai išlaikysiu. Ir diplominis į pabaigą.
Motina dar labiau susiveržė rausvą chalato dirželį:
- O ką jauti dėl Benedikto?
Juna ištraukė ranką iš motinos delno ir labai rūpestingai apžiūrinėjo nagus:
- Kaip tau šita spalva? - pakišo pirštus po gaubto šviesa.
- Juna, neišsisukinėk. Klausiu tiesiai: kaip toli nuėjote su Benediktu?
- Toli? Na, nemanau, kad iš viso ėjome. Stovėjom toj pačioj vietoj, kaip kad supažindinote. Ko taip nerviniesi dėl to Benedikto? Ar tau jis labai patiko?
Motina vėl priėjo prie lango ir įsistebeilijo į nakties dangų. Juna atsistojo šalia. Tamsūs debesys ropojo aplink išpjautą mėnulį, bet jo nejudino ir abiem pasidarė įdomu, abi prajuko ir dar labiau sulindo į langą: įdomu, ar nė vienas blynas taip ir neišdrįs užslinkti ant to spindinčio išlen- kimo.
- Nuplaukė pro šalį, - motina apkabino dukrą, pakštelėjo į kaktą, tarus labanakt, tyliai išsvingavo iš kambario.
Antrą kandidatą į jaunikius Junai pateikė tik po šešerių metų, kai ji jau baigus magistrantūrą dirbo solidaus advokato kontoroje, žaviais aukštakulniais striksėjo link trisdešimtmečio, kai savyje kaupė ne tik vadovėlių žinias, ne tik mamos, giminaičių išmintį ir pamokas, bet ir pačios iššifruotas paslaptis: apie seksą, orgazmą, nuovargį nuo per ilgai užsibuvusio vyriškio, ilgesį vyriškio, per ilgai nepaskambinusio ir panašiai. Ji tai išmoko, kaip išmokstamos pamokos, be jokios paslapties, baigė kaip papildomą klasę ar studijų kursą. Pati manė, kad yra pilnai pasiruošusi pastoviam vedybiniam gyvenimui, pasiruošusi emociškai ir protiškai kito žmogaus buvimui savo erdvėje. Karjeros variklis burzgė, ji nė negalvojo jo gesinti, turėjo savo laisvalaikio įpročius, kurių irgi nemanė atsisakyti, atsiradus pastoviam žmogui šalia jos. Viską dėliojo racionaliai, tiksliai, pagal formules: 100 procentų tikėjo, kad vedybos yra būtinos pirmiausia dėl prestižo, išorės, vyras kaip aksesuaras: visos turi, o tu ne, vadinasi, kažkas su tavimi ne taip. Juna nuo mažumės išlavinta ir protinga puikiai suprato, kad daug paprasčiau gyventi standartinį gyvenimą, o ne pastoviai diskutuoti apie laisves, feminizmus, atsakinėti į klausimus, kodėl tokia graži, turtinga, mokyta, bet viena arba dar geriau: kai pasirodė su nauju savo draugu vakarėlyje, matyt, iš pavydo pažiro klausimai: kelintas, iš kur, kas.
Į susitikimą ėjo rami, atsipalaidavus ir tikrai nevirpanti. Žinojo apie jį viską, ką priderėjo: keturiasdešimties, užaugęs Čikagoj, dirbęs diplomatinį darbą Europoj, tėvai plastmasinių smulkmenų verslininkai, po karo pradėję nuo segtukų, multimilijonieriai, pokario bėgliai, aišku, patriotai, norintys marčios tikros lietuvaitės. Net išvaizda negalėjo kelti netikėtumų: nei jam, nei jai. Motinos nežinia kiek laiko skaipuose apžiūrinėjo viena kitos vaikus, derino juos, lipdė, aptarinėjo, ir žinojo apie juos turbūt žymiai daugiau negu jie patys apie save.
Juna šyptelėjo: kam ta gaišatis – kavinė, mandagumo frazės, dar bus privalomi pasivaikščiojimai, tam tikri pristatymai, aptarimai. Grynas laiko švaistymas. Galėjo iš karto susitikti santuokos rūmuose ar bažnyčioje ir viską vienu ypu sutvarkyti.
Juna žvilgterėjo į laikrodį: keturiasdešimt minučių susitikimui. Ne daugiau. Laiko trūkumas vertė viską tvirtai planuoti. Juna kaip advokatė jau turėjo svarbių klientų, iš gana garsių bylų ir norėjo įrodyti, kad ji neatsitiktinė keleivė teisininkų traukinyje, kad ji ypatinga, geriausia. Štai ką ji galvojo eidama į lemtingą pasimatymą. Galvojo apie nusikaltėlį, kurį turėjo atstovauti teisme: nemalonų, nepatikimą, bet labai turtingą.
Atsisėdo prie lango, krestelėjo vis dar ilgus valiūkiškus plaukus, užsisakė kavos, staigiai vėl dirstelėjo į laikrodį: penkios minutės po sutarto laiko, o žadėtojo jaunikio nė kvapo. Juna apžvelgė salę, barą, bet Vytauto nesimatė. Prie tokių triukų ji nebuvo pratusi: nei pati vėlavo, nei kitų laukdavo.
Išsiėmė bylos aplanką ir pasinėrė į popierius: pakėlė galvą tik supypsėjus laikrodžiui – laikas į darbą. Dar kartą apmetė salę akimis: na, kilstelėjo antakį, neatėjo, tai neatėjo, vis tiek buvo patenkinta: surado kabliuką byloje. Šyptelėjo. Su ta pasitenkinimo šypsena ir ėjo per salę. Atsimušė į uždususį vyriškį, sutaršytais juodais plaukais ir nerūpestingu veidu.
- Panele, Juna, - griebė ją į glėbį ir bučiavo kaktą, veidus, lūpas, - panele Juna, atsiprašau, supainiojau restoranus.
Ją nupurtė. Nuo familiarumo ir nuo laisvumo. Ir nuo atitraukimo nuo bylos. Norėjo kuo greičiau sprūsti į lauką.
- Panele Juna, - vyras lyg niekur nieko suėmė jos smakrą ir įsirėžė savo rudomis akimis į josios, - esate daug gražesnė negu nuotraukose.
- Ačiū, - Juna šiaip taip išsilaisvino, susiglostė plaukus, timptelėjo švarkelį ir ryžtingai pasuko pro duris, - skubu į darbą. Atleiskit, esu labai užsiėmusi.
- Taip taip, žinau. Jūs – teisininkė. Ar galiu palydėti?
Jau lauke Juna kilstelėjo petį: kaip norit. Vytautas jos nedomino. Atrodė, kad jį pažįsta daugelį metų ir yra visiškai nusibodęs.
- Prašom į mašiną.
Juna net nedirstelėjo mosto kryptimi. Ji tik nusišypsojo plačiai ir galva kinktelėjo link gretimo pastato:
- Viskas čia pat, Vytautai. Malonu, kad susitikome.
- Ir man, - tas, aišku, bučiavo jai ranką ir žiūrėjo į akis, kaip žiūrima matuojant, sveriant, įkainojant.
Juna laikėsi svarstyklėse nepriekaištingai: žinojo savo vertę, nors abejojo, ar ta vertė  dabar svarbi.
Nuėjo neatsisukdama. Sudirgus.
- Nemalonus žmogus. Netašytas.
Dar labiau sudirgo: Vytautas jai netiko, tokie griauna planus, pažeidinėja svetimas erdves to net nesuvokdami. Pasipurtė: visai giminei reikės aiškintis dėl savo jausmų.
-Ne. Vis tiek ne.
Antras susitikimas su Vytautu įvyko sapne. Jie mylėjosi: Juna dejavo iš palaimos, o gražus kietas vyriškio kūnas landžiojo jai pačiai visiškai nepažįstamais aistros labirintais. Ji tik vis kartojo: štai kas yra gyvenimas, štai dėl ko žmonės gimsta ir miršta.
Atsibudo nuo šalčio: gulėjo išdribus iš lovos, geliančiu sutrenktu šonu, išdraikytais patalais. Nustebusi, dar išjungta atmintimi žiūrėjo į suniokotą guolį ir niekaip negalėjo suprast, kas naktį vyko. Su ja ar be jos.
Sapnas smogė valantis dantis ir pamačius veidrodyje suraižytą skruostą. Prisėdo ant vonios krašto ir įsistebeilijo į nuogos undinės paveikslą. Atsiminė viską ryškiai: ir Vytauto kaulėtus aštrokus pirštus, ir jo drėgnas lūpas, ir akis nuolat reikalaujančias kontakto, ir savo kūną, besiraitantį lyg slieką ar gyvatę visokiomis pozomis, tarsi valdomą pultelio mygtukais.
Išgėrė stiklinę šalto vandens, pusę valandos save dresavo treniruokliu, bet į virtuvę nusileido susvaigus ir netikra. Motina ir senelė jau sėdėjo prie stalo: viena tepė savo mergaitei sumuštinukus, kita, vos išgirdusi jos žingsnius – pylė į akinančiai baltą porceliano puodelį kvepiančią kavą.
Senelė suplojo rankomis:
- Oho.
Mama irgi prisimerkusi tyrinėjo naująjį Junos kostiumėlį, tik ji laikėsi santūriai, savaime, aišku, kad jos dukra atrodo tobulai.
- Gerai. Tau tinka melsva spalva. Fasonas – kaip tik. Išryškina ir klubus, ir liemenį.
Visos trys pasikeitę bučkiais, įprastais komplimentais gurkšnojo kavą, grakščiai kramsnojo miniatiūrinius sumuštinukus. Juna kilstelėjo ir pagarsino radiją: ilgesinga daina apie prarastą meilę užtvindė virtuvę ir visų moterų veidus pridengė švelniomis, svajingomis kaukėmis.
- Juna, kaip dėl Vytauto? - motina tik vakar grįžo iš pajūrio ir nežinojo, kiek įvykdytas jos planas, - kada susitinkat?
Juna neišgirdo: klausėsi dainos, važiavo atviru automobiliu pajūrio keliu, leido vėjui vartalioti savo ilgus plaukus, o ausyse aidėjo šauksmas, kažkur laukiančio vyriškio viliojimas.
- Juna, kas tau? Nuo kada svajokle pasidarei?
Juna vėl pabudo, raustelėjo, prisiminusi sapną, kad nuslėptų sumišimą nuo skvarbių motinos akių, grįžtelėjo į langą: puspilnis mėnulis įžūliai kabojo ryškioje ryto šviesoje, apsuptas skystų išdrikusių debesėlių.
- Mėnulis nė negalvoja trauktis.
Visos trys moterys susitelkė į dangų. Balto debesėlio kampas stuktelėjo mėnuliui į pilvą, o Juna greitais žingsniais iškaukšėjo į lauką, mojuodama smėliniu odiniu portfeliu.
Kabinete, vos pasiekusi stalą ir išklausiusi sekretorės, išsitraukė telefoną, suskaičiavo Vytauto skambučius, perskaitė jo atsiųstą žinutę ir apsvarstė naują scenarijaus variantą: iki tol tvirtą nusistatymą – jokių kontaktų su tuo jai nepatikusiu čikagiečiu pakeisti į švelnesnį: pamėginti dar kartą. Vėl prisiminė sapną, patirtą aistrą jame ir kažkodėl pagalvojo, kad jos laukia ilga ir baisiai nuobodi diena, visai beprasmiška: šūsnys popierių, tie patys pokalbiai, posėdis, varginantys susitikimai su klientais.
Vytautas neatsiliepė. Juna priėjo prie lango: ir čia kabėjo pusė mėnulio. Kažkokio netikro. Blausaus ir liūdno dienos šviesoje.
Suspaudė žinutę: šiandien turiu laisvo laiko, galim susitikti 18 val. tame pačiame restorane.
Juna – dalykinė moteris, nesuko galvos dėl to, ką kas pagalvos. Jai net nekilo mintis, kad elgiasi nekorektiškai, ignoravus keletą vyriškio skambučių, dabar pati tarsi atakuoja jį. Ji tiesiog įsigeidė sulyginti: sapną ir realybę.
Pietavo su kolega, pagyvenusiu ir arogantišku. Bent jau taip manė Juna. Jis buvo nedvejojantis, turintis nuomonę apie viską, net apie tai, ko visai neišmanė ar pirmą kartą girdėjo, 100 procentų suprantantis gyvenimą, nepaliekantis vietos jokiai dvejonei.
- Jūs galėtute būti psichologu, - Juną erzino kolegos pasitikėjimas savimi.
- Aš? Juokauji, mergaite? Per dienas klausytis inkštimų?
- Na, duotute gerų patarimų, kad neinkštų, viską žinote apie gyvenimą.
- Tai tik imidžas. Kaip ir tavo, Juna.
- Atsiprašau?
- Apie gyvenimą viską išmano penkiolikmečiai, dvidešimtmečiai, na, dar trisdešimtmečiai. O paskui tas išmanymas stačiais laiptais ritasi žemyn.
- Ta prasme, kuo ilgiau gyveni, tuo mažiau supranti?
- Gal ir taip.
Juna pastebėjo jo liūdnas akis. Padėjo įrankius, nusivalė lūpas servetėle, gurkštelėjo mineralinio, bandė prisiminti, koks jo veidas ir žvilgsnis buvo anksčiau, bet pačios nuostabai – matė tik susikurtą pasitikinčio žmogaus stereotipą. Atmintis suko filmą su vienplokščiu veikėju, be akių, be emocijų, be jokių smulkmenų, pakankamai įtikinamai atliekantį jam skirtą vaidmenį.
- O ką tu, panele Juna, galvoji apie gyvenimą?
- Mm. Kodėl turėčiau apie jį galvoti?
- Kad gyventum.
Juna dirstelėjo į riešą: norėjo kuo greitesnio laiko lėkimo. Kolega ją traukė iš jos pačios kiauto, o tai savotiškai trikdė. Kitas dalykas – rūpėjo susitikimas su Vytautu, tuo iš sapno.
- Nelinkusi į filosofijas. Jos – tik laiko švaistymas.
- Taip. Pastebėjau. Esi, Juna, kaip gerai užsuktas laikrodis.
Mergina net žioptelėjo: nebuvo įpratus nei prie jumoro, nei prie sarkazmo, nei prie pajuokos ar tyčiojimosi. Nebuvo įpratus prie nemalonių dalykų. Sutriko: nesitikėjo to iš solidaus kolegos.
- Atleiskit turiu eiti, - pakilo, greitu judesiu perbėgo sijonuką, sukišo švarkelio sagas į kilpas, stengdamasi įveikti švilpčiojantį kvėpavimą stipriai įsikibo į rankinės kraštą, bet išliko mandagi ir korektiška, dar kartą dirstelėjo į laikrodį, - atleiskit turiu eiti, gerų jums pietų.
Kolega kilstelėjo, tiesė ranką per stalelį norėdamas paliesti ir pasodinti merginą atgal, bet to visai nereikėjo: užteko jo įtempto žvilgsnio, tarsi paruošto šauti.
Juna atsisėdo ir laukė. Pirmą kartą gyvenime pasijautė kaip taikinys, į kurį tuoj tuoj įstrigs kulka. Pasislėpti nebuvo kur. O gal ji nenorėjo? Gal laukė naujo potyrio – skausmo? Bandė tramdyti save nuo tokių nepagrįstų minčių: neužbėk į priekį, neužbėk į priekį, kokia neklusni diena, nuo pat ryto, griaunanti scenarijų. Juna savyje rado reikiamą programą, įjungė ją ir ramiu dalykišku balsu paklausė, šakute tarsi parkeriu stuksendama šalia garuojančios lėkštės:
- Suprantu jus. Bet nieko negaliu padėti. Suprantu, kad nemalonu, kai tokia byla atitenka ne jums, prityrusiam advokatui, bet man. Bet patikėkit, - Juna grįžo į tikrąją save, atsirado apetitas, įsidėjo eršketo gabalėlį į burną, lėtai kramtė ir net šiek tiek pašaipiai ir drąsiai žvelgė į kolegą, jau tik sėdintį priešais garuojančią lėkštę, - aš verta tos bylos ir puikiai su ja susidorosiu.
- Juna, - vyriškis pasilenkė per stalą ir servetėlės kampučiu valė merginos kaklą, - padažo užtiško.
Nuo tokio fizinio kontakto eršketas grįžo į lėkštę, o mergina nespėjo savęs suimti į rankas ir dirgliu žvilgsniu dūrė į kolegos pilkas lėliukes. Tą banalų pilkumą tik dabar ir pastebėjo:
- Mes kalbame apie J. K. bylą. Taip?
- Mes, Juna, dar apie nieką niekada nekalbėjome.
Juna vėl mėgino kilti nuo stalo. Nenorėjo dviprasmio pokalbio. Visiškai nereikalingo pokalbio. Bet vos sujudėjus pajuto tą asfalto žvilgsnį, tarsi rėkiantį: nejudėk, lauk, kol užsidegs žalia spalva.
Raustelėjo. Kakta drėko. Vėl suėmė riešą ir jau neatitrūkdama žiūrėjo į laikrodį, skaičiavo tiksėjimus. Daugiau nieko nesugalvojo.
Kolega ramiai valgė, ritmingai barškino įrankiais, malė žandikauliais.
Pagaliau smegenys surado tinkamą programą. Įjungė ją. Juna dar labiau raustelėjo suvokus, kad negalės pasakyti ne. Tai vyriškis, kuris ją įsodino į teisininkų traukinį, išmokė darbe elementarių, bet itin svarbių dalykų, kurių jokie universitetai, deja, neišmoko. Ji net uždavė sau klausimą, ar jos karjera būtų taip sėkmingai riedėjusi, jei ne šis žmogus. Nebuvo naivi, pasikalbėdavo su bendramoksliais: niekam nesisekė kopti vien savo protu ir žiniomis, ne vienas kinksėjo galvomis dėl jos sėkmingo darbo: nekvaila + graži + logiška. Tik dabar Juna suvokė, ką reiškia būti logiška ir vėl pati sau kinktelėjo:
- Permiegosiu su juo, kodėl ne? Štai ką reiškia sapnas.
Bet tuoj pat susivokus pati savęs klausė: o kodėl turėčiau? Jis jau nieko man negali duoti. Atsidėkoti? Už ką? Ji pati visko pasiekė: savo atkaklumu, darbšumu. Keršys? Bijoti? Ne. Jis išmokė, kaip to išvengti, kaip gintis. Ji pasinaudos jo paties patirtimi.
- Sakyčiau, susitinkame vakare, bet 18 - tą turiu labai svarbų pasimatymą. Kiti vakarai irgi užimti. Taigi, teks apsiriboti darbu, - Juna viską korektiškai dėliojo į scenarijaus vietas, kurį buvo paskubomis sukurpus.
Kolega toliau ritmingai valgė, gurkšteldamas mineralinio, tarsi Juną visai pamiršęs, net nedirstelėdamas į ją.
Juna laukė. Pasuko galvą į langą: puspilnis mėnulis tebekabėjo. Vidury dienos. Aptriušę debesėliai sukosi aplinkui tarsi erzindami jį.
- Ar matėtė mėnulį vidury dienos? Pažiūrėkit. Keista.
Kolega baigė valgyti ir žiūrėjo į Juną.
- Matote mėnulį? - švelniai šypsojosi.
Vyriškis palinko per stalą, paėmė merginos ranką, paglostė ją, prisidėjo prie lūpų ir sustingo. Kai Juna išsivadavo, sėdėjo tiesus ir neslepiamai liūdnas.
- Rytoj išvykstu. Į Tailandą. Dirbti. Su šeima.
Juna neišlaikė: suraukė antakius, įsikrimto lūpą:
- Dirbti? Tai gerai ar blogai?
- Tai gerai ar blogai? Keistas klausimas, Juna, iš tavo logiškų lūpų. Gera firma, geras pasiūlymas, gera alga. Tai gerai ar blogai?
- Džiaugiuosi. Jūs puikus teisininkas, - Junos kūne spyruoklė atsileido, įsijungė įprasto režimo kvėpavimas, - esu jums dėkinga, daug ko mane išmokėte.
- Juna, būčiau norėjęs išmokyti tave visai kitokių dalykų, bet gyvenimas – nėra parašytas scenarijus, kurį belieka perskaityti.
Mergina vėl užsidėjo šaltą veidą, vėl mintys sukosi apie seksą, kurio šitas vyras, matyt, iš jos norėjo, bet dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių per visus tuos metus nepareikalvo ar nepaprašė, o dabar jau vėlu, bet kažkodėl vis tiek apie tai kalba.
Vyriškis įgudusiu judesiu ištraukė iš švarko kišenės vizitinę kortelę ir jos kitoje pusėje rašė. Ištiesė mažą lapeliuką Junai. Padėjo ant stalo pinigus. Pakilo ir neatsisukdamas išėjo.
Juna nežinojo, ką daryti: sėdėjo ir verkė. Pirmą kartą gyvenime. Ir visai neturėjo supratimo, kaip su tomis ašaromis tvarkytis.
Į kontorą negrįžo. Atsisėdo parke ant suolelio, bet verkti trukdė įkyrūs balandžiai. Nusileido prie upės, nusiavė aukštakulnius, nubrido iki kyšančio akmens neramioje tėkmėje, užsiropštė, susirangė ir dar kartą perskaitė lapelį:
- 8 565 34444 – visai asmeninis. Tik tau, Juna. Skambink, jei patirsi sunkumų. Padėsiu, kuo galėsiu. Myliu tave. Tėvas.
Galėtų būti pabaiga: scenarijus sujauktas, veikėjas išmuštas iš ribų, bet senas scenarijus nesuplėšytas, jis sako, kad Juna eis į pasimatymą 18 valandą su čikagiečiu Vytautu. Tą patį sako ir jos motina:
- Dukrele, nenuklysk nuo scenarijaus.
Po to motina kurį laiką tyli, apžiūrinėja pro langą vis dar kabantį mėnulį, kai Juna vidurdieny sugrįžusi šlapia ir apsiverkusi, užduoda jai klausimus:
- Kodėl nieko nesakei apie tėvą? Kodėl nesakei, kad įdarbinai būtent pas jį? Kodėl nuolat kartodavai, kad jis nevykėlis?
- Pažiūrėk - mėnulis tebekabo.
Motina stovi prie lango. Prieina ir dukra.
- Taip, - ištaria abi kartu.
Motina vis dėlto iššoka iš scenarijaus ir atidengia kortas:
- Na, Juna, aš turėjau tave saugoti, užauginti stiprią, atkaklią, nepažeistą, nesuskaldytą. O tavo tėvas – mano pačios gyvenimo scenarijaus klaida, kuri labai greitai buvo ištaisyta. Jis, Juna, ne tas vyras, kuriuo galima pasikliauti.
- Ar galima konkrečiau?
- Emocingas, impulsyvus, nemeluosiu, tuo metu, nieko gero nežadantis ir karjeroj, gerbūvy, na, meniškas, toks neprognozuojamas. Pati tuo įsitikinai. Buvo prižadėjęs tave remti, aprūpinti, bet niekada neišsiduoti, kad jis tavo tėvas.
- Mama, ar jis tave paliko?
- Paliko? Aš niekada nebuvau su juo. Neįsileidau į save. Stebėjau jį, bet brėžiau ribas.
- Kodėl?
- Negi, jis tau patiko?
Juna tyli, nenori pripažinti, kad tikrai taip, jai patiko tėvas.
- Kodėl išsiskyrėte?
- Aš jam buvau nepasiekiama. Susirado paprastesnę moteriškę.
- O aš?
- Vaikas negali būti skaldomas. Jam turi būti rašomas vienas scenarijus.
Vaikas negali skaldytis. Vaikas 18 valandą sėdi restorane ir laukia išrinktojo respektabilaus jaunikio, čikagiečio Vytauto.
Juna neturi jokių bylų, jokių popierių. Vyriškis, aišku, vėluoja. Bet ji kantriai laukia. Staiga susigriebia, kad jis neatsakė į skambutį, į žinutę, kviečiančią susitikti, ir kad visai neaišku, ko ji sėdi tame restorane.
- Gal laukiu praeities?
Užsisako vandens, dirstelna pro langą: mėnulio nebėra, tik debesys. Pakyla nuo staliuko, prisispaudžia prie stiklo: ne, jis tikrai dingo.
Juna susivokia, kad su mėnuliu išnyko ir jos atmintis su aiškiai surašytu scenarijumi. Staiga ją apima baimė lyg pasiklydus sapne ar nežinomoj vietoj. Nesusivokia, ką į tą tabula rasa rašyti. Neaiškus instinktas prisliūkina prie pat jos, vėl pasodina prie staliuko, kliūstelna martinio, gurkštlėjimas iki dugno, ir pamato per salę bėgantį Vytautą, pašiauštais plaukais, linksmomis akimis ir nenykstančia šypsena. Ji trinktelna kėdę strikteldama ir puola jam į glėbį: bučiuoja skruostus, kaktą, net kaklą, susiranda jo delną ir drąsiai vedasi prie stalelio.
Juna pradeda pati rašyti naują scenarijų: dingo mėnulis, o man būtinai reikia kontakto. Su kuo nors.