Šeima

Susidėlioju jas visas priešais save. Nedidelės dėžutės, dengtos tamsiu popierium. Šiandien jisai nublukęs, beveik permatomas.
Tai mano barbių kariauna. Ištikimai lekavusios kompanijonės. Atskirtos tiktai tuo kaskart labiau sudylančiu lapu.
Juodukė – ne vietinė lėlytė. Kartais norėdavosi egzotikos. Nebūdavo sunku jos gauti – akim tik mirkt ir mano.
Jos plaukai visada būdavo banguoti, sušiaušti – tarsi bylodavo apie žvėriškąjį aktą. Išties, riaumodavo tarsi pašėlus, skraidydavo aplinkui plunksnos, tik ne aš – ji atgulė čionai pati pirmoji.
Šalia jos smulki blondinė; toliau japonė kreivakojė; amerikietė per stambi; australė su ausim kengūros; gruzinė ir taip tolyn, tolyn...
Skirtingos, tačiau tuo pat metu per daug panašios.
Nutraukiu nuo lovos paklodę. Lyginu, karpau, dygsniuoju ją. Akimirka ir baigta. Atsargiai nurengiu. Tuoj pat vienodas aprėdas papuošia jas. Skirtingus lėlių rūbus sukarpau skiautelėm.
Sukdamasis link šiukšlių dėžės, užkliūnu už stalo kojos. Parsitiesiu pilvu ant žemės. Dėžutės veikiai susispaudžia į vieną. Aplinkui sninga rūbų skiautėm – nebeatskirsi, kur kilimas, kur jos.
Girdžiu skubrius žingsnius. Tai dabartinė lekia.
–  Kaip tu ten? Galo negausi? – tarsteli, staiga įkišusi į kambarį nosį.
Ji – lėlytė, kruopščiai ruošiama eksportui. Įdubę skruostai, aiškios veido linijos. Plaukai tvarkingai surišti į kasą.
–  Nagi, kelkis, – ištiesia man delną, bet nesugriebiu jo.
–  Užsispyrei ar ką? Žemę bučiuot smagiau negu mane?
–  Ne tik, – sukosiu ir nejučia pažvelgiu po savimi. Kvailys! Išsidavei!
–  Na, na, rodyk, ką ten turi, – baksnoja man į šonus išsišiepusi.
Nenoriu trauktis, bet ir slėpt negaliu. Tenka rinktis iš dviejų blogybių. Atsistoju.
–  Tai viskas tikra? Aš maniau, juokauji. Iš tiesų, maniau, kad juokauji, – sutrinka ji. – O kur mano dėžutė? – priduria atsitokėjusi.
–  Nėra... – numykiu.
–  Tai žinoma! Juk aš per prasta tavo barbių kolekcijai. Mane tik į šiukšlių dėžę, ane? Daugmaž su prierašu: čia ta brokuota?
–  Na ką tu!
–  Ką ką aš? Ar ne tiesą sakau? – matau, kad ji ne tik įsiutusi – ji liūdi.
–  Aš tave... Tave eksportui ruošiau. Bet jei nori, aš visada. Aš visada galiu ir tau dėžutę..
–  Tu mane... ką? Eksportui?! – nutraukia ji.
–  Na kaip čia kitaip pasakyti...
Skėsčioju rankomis lyg nebylys. Nežinau, tikrai nežinau, kaip tai išreikšti žodžiais.
–  Truputį palauk. Palauk ir suprasi, – tarsteliu, griebdamas žirkles.
Nutraukiu aksominį pagalvės apvalkalą ir sukarpau. Vėl dygsniuoju, siuvu. Jaučiu, kad ji įdėmiai žvelgia per petį. Kai jau noriu parodyti, ką padaręs, ši taria:
–  Sutinku.
Kiek pasimetu. Lyg skaitytų mano mintis.
–  Sutinku, – sušnabžda darsyk, tik jau į ausį.
Sukrykščiu lyg kątik gimęs vaikas, tačiau tuoj pat atsitokėju. Gal ne taip suprato?
–  Tu sutinki būti eksportuota į bendrą būvį? – pagaliau įgarsinu.
–  Taip, – tvirtai atsako ji, – maniau, kad niekad nepaklausi, – priduria.
–  Tu būsi pati nuostabiausia barbė. Laikysiu atskirai, o jas tuoj pat išmesiu. Tuoj pat!
–  Gali likt. Tiesiog laikyk mane šalia savęs, – atsako ji šypsodamasi.
Svirduliuodamas surenku visas dėželes ir pakišu giliai po lova. Ten atgula viskas, kas buvo. Ant jos... Lova!
–  Kaip manai, ar tau tiktų ši dėžutė? – paklausiu, rodydamas į savo guolį.
–  Puikiai. Tik neužmiršk...
–  Ko? – nekantrauju išgirsti tai iš jos lūpų.
–  Kaip šauksim, taip ir atsilieps, – nusijuokia jau ne lėlytė, o žmona.