Žvelk pro mano akis. (8 dalis)

Taigi, nuo tos dienos savarankiškai mokinausi groti pianinu ir lankytis pas mokytoją, kuri lavino mano balsą. Kartais Atėnė ateidavo į pamokas pasiklausyti mano balso. Jai labai patikdavo, kai dainuodavau ir visokeriopai skatino naudoti šią, kaip ji sako, nuostabiausią gamtos dovaną. Groti pianinu nebuvo sunku, nes jau anksčiau esu juo grojusi. Mama sako, kad namuose pasidaro linksmiau ir maloniau, kai pianino muzika užlieja visą namą. Visas tas užimtumas veikė mane teigiamai. Kuo užimtesnė buvau, tuo mažiau galvojau apie blogus prisiminimus, kurie mane sekioja ir dar ilgai sekios... Labai ilgai. Neretai nuo tų prisiminimų pasislėpdavau savo auksiniame pasaulyje. Tik jame jaučiausi visiškai saugi. Ir tas pasaulis atrodo toks tikroviškas... Ten galiu pati matyti, galiu daryti ką noriu. Galiu užuosti gėlių, lietaus kvapą, galiu matyti žvaigždynus naktį, galiu jausti šiltus saulės spindulius ir vėjelį, švelniai sukuruojantį aplink, galiu išskleisti sparnus ir skristi kur tik noriu, galiu bėgti greičiau už uraganinį vėją, galiu daryti viską.
  Taip pat skambino solistas iš 30 seconds to Mars. Klausė ar gavau pianiną, ar tobulinu savo balsą ir grojimo įgūdžius. Klausė kaip sekasi, ar sunku būti aklai. Taip pat ir aš paklausinėjau jį. Sakė daug dirba, turi daug rūpesčių, kuria naujas dainas, planuoja kitą koncertų turą. Vienužodžiu – jis tikras darboholikas.

  Mano apmąstymus nutraukė skambantis mano telefonas. Pagal garsą apgraibomis jį radau.
- Klausau. – atsiliepiau.
- Labas. – nedrąsiai tarė man kažkur girdėtas moteriškas balsas.
- Labas. – pasisveikinau. – kas tu?
- Aš esu Gabija, Antano duktė. – vėl nedrąsiu balseliu tarė mergina.
- Ou... – tarstelėjau, nežinodama ką pasakyti.
- Tiesą sakant aš tau paskambinti norėjau jau labai seniai ir... – greitai bėrė ji žodžius, lyg atmintinai išmoktą eilėraštį ir užsikirto ties užmirštu žodeliu.
- Nereikia jaudintis. Aš tau neįkasiu būdama kitame ragelio gale. – drąsinau Gabiją.
- Taip, tiesa... Tiesiog aš nesu pratusi kalbėtis su žmonėmis. – tyliai tarė mergina.
- Šiuo atveju yra labai drąsu skambinti man. Taigi, pasakok kokiu tikslu skambini. – bandžiau su ja kalbėtis švelniai. Pati savo kailiu patyriau kaip yra sudėtinga kalbėtis su kitais, kai esi ištvėręs baisius likimo smūgius.
- Aš norėjau... Tiesiog pasakyti... noriu... – kirtosi jos balsas. Tiesiog jaučiau kaip jai sunku kalbėti.
- Gerai, keičiam temą. – galiausiai pasakiau. – Kaip tau sekasi šiuo metu?
- Visai gerai... Tik jaučiuosi vieniša.
- Tai dėl to man ir skambini, tiesa?
- Taip...
- Ir man skambini dėl to, kad aš viena iš nedaugelio žmonių, kurie galėtų tave suprasti, tiesa?
- Taip... Kaip tu tai sugebi?
- Sugebu ką?
- Žinoti, ką aš turiu galvoje.
- Nieko ypatinga, tiesiog skaitau mintis ir tiek. – linksmu balsu tariau. Mergina tyliai ir trumpai sukikeno.
- O kaip tau sekasi? – pasidomėjo Gabija.
- Visai gerai. Tik va, prieš pusantro mėnesio susilaužiau koją, tai dar vaikštau su ramentais.
- Auč. – tarstelėjo ji.
  Papasakojau jai kaip gavau pianiną, kad ėmiau lankyt dainavimo pamokas. Paklausus ką ji veikia – ji sakė, jog nieko. Spėju, kad ji neturi jokių užsiėmimų ir visąlaik jaučiasi nelaiminga ir vieniša. Po to skambučio ji man kasdien skambindavo. Kartais po du sykius, jei nutikdavo jai kas ypatingesnio. Daugiausia kalbėdavau aš, nes ji buvo drovi. Vieną dieną Atėnė pasiūlė paklaust Gabijos ar nenorėtų susitikti. Ji gyvena netoli nuo manęs, tad tai buvo įmanoma. Iš pradžių ji nesutiko, bet kitą dieną pati pasiūlė, tad nuvykome pas ją. Važiavome autobusu. Kelionė užtruko valandą. Mus pasitiko Gabija, tačiau iš elgesio supratau, jog ji nelabai žino kaip pasitikti svečius. Iš to padariau išvadą, jog nedaug kas lankosi pas ją. Išgėrėme arbatos, klausydamiesi tyliai grojančios muzikos. Po to ėjome pasivaikščioti po nuostabų sodą, kuris dabar buvo sužydėjęs nuostabiomis spalvomis, o kvapas buvo dar nuostabesnis. Atsisėdome ant pievutės ir mėgavomės lietaus kvapu, sumišusiu su sužydusių pavasarinių gėlių kvapais, džiaugėmės saulės spinduliais, kurie tai vis pasislėpdavo už lengvų debesėlių, tai vėl išlysdavo. Kalbėjomės apie kasdienybę ir apkalbinėjome žmones, lygiai taip pat, kaip niekuo neišsiskiriančios mūsų amžiaus merginos.
  Taip prie mano dienotvarkės prisidėjo ir bendravimas su Gabija. Kasdien susiskambindavome, porą kartų per savaitę susitikdavome, tai mano namuose, tai josios. Kartais, Gabijos paprašyta, padainuodavau arba pagrodavau pianinu asmeniškai jai. Kartais kurdavome eilėraščius, dainas kartu arba darydavome rankdarbius. Kai būdavau su naująja savo drauge, sesė galėdavo nebijodama palikti mane vieną su drauge ir išeiti iš namų susitikti su draugais. Man ir patikdavo su jos draugais pasimatyti, tačiau per mane jiems dažnai tekdavo atsisakyti kokių nors linksmybių, taigi dažniausiai likdavau namie, mokydavausi išdainuoti aukštas natas ir kuo gražiau sugroti „la valse d\\\'amélie“.

  Jau pavasariui einant uždirbto poilsio, o vasarai užimant pastarojo vietą, Gabija eilinį kartą atvyko į svečius. Tądien namuose buvo tik mama. Ji mums padarė skanių vaisinių kokteilių, kuriuos gėrėme sėdėdamos tarp pienių kieme. Saulė smagiai kaitino nugarą ir taip norėjosi sėdėti amžinai.
- Kaip... Kaip jauteisi, kai... kai jis... na, jis tai darė? – nedrąsiu balseliu paklausė ji. Žinojau, jog kada nors ji apie tai prabils ir ruošiausi tam, todėl labai nenustebau, kai ji uždavė šį klausimą.
- Bjauriai. Tai vienintelis žodis, kuris tai apibūdintų. – pasakiau. – tačiau taip buvo tik pradžioje. Paskui, kaip pasakius, pabėgau. Pabėgau mintimis.
- Aš irgi... – graudžiai atsiduso mergina. – Kai jis tai darydavo, aš galvodavau apie ką nors kita...
- Apie ką galvodavai?
- Apie mamą. Kaip jinai mane apkabina ir apsaugo nuo visko... – pasakė ji tyliai, lyg išpažintį kunigui.
- O kur tavo mama? – paklausiau. Iki tolei dar nebuvau apie ją domėjusis.
- Nežinau. Ji mane paliko dar mažą tėčiui. Priežasčių nežinau, tačiau vis vien ją myliu, nors ji apie mane nė kiek nesidomėjo, net tada, kai apakau. – ji nutilo. Galėjau beveik girdėti, kaip rieda ašaros jos skruostais. Minutėlę mus gaubė tyla. – o tu apie ką galvodavai?
- Aš galvodavau apie pasaulį, kuriame yra nuostabu ir kuriame aš esu saugi. – atsakiau.
- Papasakok apie tą pasaulį daugiau. – susidomėjo draugė.

- Koks jis nuostabus! – Gabija liko sužavėta, kai jį nupasakojau. – Dėl jo tu likai tokia... Linksma?
- Galbūt. Tiesą sakant nebūčiau dabar čia, su tavimi, jei sesė nebūtų manęs ištraukusi iš mano pasaulio. Matai, jame būdama apleidžiu realų gyvenimą. Jei Atėnė nebūtų reikiamu laiku, reikiamoje vietoje liepusi man pabusi – nežinau kas iš manęs būtų likę.
- Man irgi reikia tokio artimo žmogaus... – sušnibždėjo mergina.
- Na, tu susiradai mane. – šyptelėjau.
- Tiesa. – linksmiau tarė ji.
- Žinai, gal einam pasivaikščioti po miestą? – paklausiau jos.
- Ką? Po miestą? Išprotėjai? – Gabija išsigando vien minties, jog teks išeiti iš saugaus kiemo į pavojingą išorinį pasaulį.
- Bus smagu. Nesyk viena ėjau pasivaikščioti ir viskas gerai būdavo. Nagi, einam. – įkalbinėjau ją.
- Ne ne, jokiu būdu. – užsispyrė kaip ožkelė.
- Einam. Negi visą gyvenimą tūnosi namuose?
- Eisiu tik tada, jei kas nors eitų su mumis.
- Gerai. Pasiimsime mano mamą kartu. – atsakiau stodamasi ir padėdama draugei atsikelti nuo žemės.
- Hmm.. Gerai... – draugė sutiko nenoromis. Ji bijojo. Labai.
- Ko tu taip bijai? – paklausiau einant durų link.
- Aš... Jei atsiduriu nepažystamoje vietoje jaučiuosi taip, lyg visiškai nesiorientuočiau ir apima tokia baimė, kad net kojas pakerta. – prisipažino Gabija.
- Aš irgi taip jaučiuosi. Tiksliau jausdavausi iš pradžių. Bet kas nors visąlaik pagelbėdavo, tad tai galiausiai praėjo. – įėjome į namus ir pasukome svetainės link. – Mama, norėtum su mumis nueiti pasivaikščioti po miestą?
- Žinoma. Tuoj susiruošiu ir galime eiti. – tuoj pat atsakė ji.
- Nebūtina su mumis eiti, jei esi užsiėmusi. – pasakiau. Žinojau, kad ir ko paprašysiu – mama mes bet kokius darbus ir padarys prašymą. Todėl jos ir nenorėjau per daug trukdyti, jei tie reikalai svarbūs.
- Nesijaudink, viską pabaigsiu grįžusi. – atsakė ji lipdama laiptais į kambarį.
  Kai susiruošėm, išėjome į gatvę. Gabijai daviau savo atsarginę lazdelę, nes josios lazdelė nenaudojama guli jos namuose spintoje. Eidama iš atminties draugei pasakojau kur kas yra, nes žinojau kaip padeda orientuotis, kai įsivaizduoji aplinką. Kartais mama pridėdavo kokią detalę, kuri per metus spėjo pasikeisti.
  Iš pradžių nuėjome į parką, pasiklausėme upės čiurlenimo, balandžių burkavimo, vaikų krykštavimų, medžių ošimo. Vėliau nuėjome į ledainę, o po to namo. Atėnė jau buvo grįžusi namo. Po treniruotės ji buvo pavargusi, tad ji išsidrėbusi ant sofos žiūrėjo televizorių ir valgė vaflius, užteptus Nuttela, užsigerdama arbata. Tiesą sakant, šitą žinojau dar prieš grįžtant namo, nes mes nuo mažens žinojome ką veikiame ir ką jaučiame, nesvarbu kaip toli būtumėme viena nuo kitos. O dabar, kai dar ir galėjau matyti per jos akis, galėjau girdėti ką ji galvoja. Tačiau tik tada, jei ir sesė norėdavo to. Kadangi mums patikdavo visad viską žinoti viena apie kitą, palaikydavome ryšį nesąmoningai.
  Taip pat buvo grįžęs tėtis, o į svečius atvažiavęs Antanas. Jie kalbėjosi virtuvėje prie kavos puodelio. Po visų teismų Gabijos tėtis tapo geru šeimos draugu. Ypač mūsų santykiai sustiprėjo, kai ėmiau bendrauti su Gabija.
- Turime jums gerą žinią. – tarė mano tėtis, kai atėjome į virtuvę. – Šią vasarą, iškart po egzaminų, važiuosite į Graikiją atostogauti.
- Mes abi? – susidomėjau.
- Dar ir Atėnė. – pridėjo Antanas. – jūs trise vyksite atostogauti.
- Bet... – užsikirto Gabija. Žinojau, kaip ji bijo svetimų vietų, o net mintis apie keliavimą į svetimą šalį jai turėjo būti kraupi.
- Nesijaudink, mes tau neleisime pasiklysti. – apkabinau merginą per pečius. – džiaukis, nukeliausi į kitą šalį, pakvėpuosi graikišku oru.
- Labai ačiū už kelionę, dėdule Antanai. – pasakė Atėnė, atėjusi į virtuvę su tuščiu puodeliu ir suvalgytų vaflių pakeliu.
  Visi ėmėme kvatoti.