Žvelk pro mano akis. (7 dalis)

Po mėnesio atėjo koncerto diena. Jau norėjau atsisakyti eiti, tačiau Atėnė griežtai paliepė keliauti su ja. Savo ar nesavo noru būtų išvilkusi mane iš namų. Tad apsivilkau per Kalėdas padovanotą suknelę ir prisiderinau švarkelį bei batus, tiksliau batą. Kitą koją tebepuošė gipsas. Atėnė man padarė šukuoseną ir makiažą. Tėvai, veždami mus į koncertą, vis kartojo, kad atrodome nuostabiai, o ypač aš. Man ir taip atrodė, tik manau jie kiek persistengė vis mane girdami. Atvažiavę nuėjome į „Siemens“ areną. Nežinau kodėl, bet man ėmė spurdėti širdis, virpėjau iš jaudulio. Ko gero dėl to, kad pirmąkart pabuvosiu tokiame koncerte.
  Kai patekome į vidų, Atėnė stebuklingu būdu sugebėjo prastumdyti klykiančius gerbėjus ir nusigauti kartu su ramentais šlubčiojančia manimi į salės priekį, ganėtinai netoli scenos. Toliau jau prasprūsti nepavyko per merginas, kurios tiesiog alpo beplepėdamos apie grupės solistą.
  Netrukus pasirodė ir grupė. Solistas pasisveikino, o žiūrovai ėmė spiegti ir švilpti. Teko užsikišti ausis, nes mano jautri klausa nebūtų atlaikiusi. Po to ėmė dainuoti. Turiu pripažinti, balsą jis turi, ir ne šiaip paprastą balselį, kuris būna išlavinamas per kelerius metus, o gamtos duotą dovaną. Ir dainos neblogos. Po trečios dainos taip užsidegiau, kad panorau šokinėti kartu su sale, tačiau sugipsuota koja neleido. Vietoj to ėmiau mosuoti savo ramentais. Atėnė ir aplinkiniai iš to juokėsi.
- While I was singing (kol dainavau), - pasakė kiek uždususiu balsu solistas, kai pabaigė dainą. – someone in the crowd was waving with crutches. That’s pretty funny. Could that person show up? (Kažkas minioje mojavo ramentais. Tai visai linksma. Ar galėtų tas žmogus pasirodyti?)
  Aš pakėliau ramentą ir pašaipiai pamojavau. Aš su sese tyliai kikenome išsišiepusios iki ausų.
- Could you come on the stage? (Galėtum užlipti ant scenos?) – paprašė jis manęs.
  Minia priešais mane prasiskyrė. Sesė rodė kelią link scenos, o aš klibikščiavau paskui ją. Netrukus atsidūriau ant scenos, šalia dainininko.
- Hello (labas). – pasisveikino.
- Hi (labas). – atsakiau, kai jis prikišo mikrofoną prie manęs.
- And who is your friend? (Ir kas yra tavo draugė?) – paklausė jis.
- Guess (spėk). – atsakiau besišypsodama.
- Oh, you’re twins (ak, jūs dvynės). – nusistebėjo solistas, kai geriau pažiūrėjo į mano sesės veidą. – What are your names? (koki jūsų vardai?)
- I’m Vesta, she is Atėnė. (Mano vardas Vesta, jos – Atėnė)
- Nice names. Can I ask you, how did you break your leg? (Gražūs vardai. Galėčiau paklausti, kaip susilaužei koją?)
- Our mom left her shoes on the stairs and I stumbled on it (mūsų mama paliko batus ant laiptų ir aš už jų užkliuvau). – šyptelėjau.
- Well, need to watch where you go (Na, reikia žiūrėti kur eini). – nusijuokė jis.
- I can’t (aš negaliu).
- Why? (kodėl?) – paklausė jis susidomėjęs.
- I’m blind (aš akla). – kai tą pasakiau, per salę nuvilnijo nustebimo atodūsiai ir aiktelėjimai.
- Wow, really? You are walking so well, that I couldn’t say you can’t see. (vau, tikrai? Tu taip gerai vaikštai, kad nepasakyčiau, jog nematai.)
- My sister helps me. (man padeda sesuo) – atsakiau, baksteldama alkūne į sesę.
- How did you get blind? (kaip tapai akla?) – paklausė jis.
- I donated my eyes to my sister after accident. (po nelaimingo įvykio paaukojau savo akis sesei.)
- Wow (Vau). – nusistebėjo dainininkas. Jo nuostabą galėjau jausti tiesiog ore, net nereikėjo matyti jo veido per Atėnės akis. – That’s really brave. Because of it you can ask me something what I could do right here (Tai tikrai labai drąsu. Dėl to gali paprašyti manęs ko nors, ką galėčiau padaryti čia ir dabar).
- I would like… (aš norėčiau...)
- She would like to sing with you (ji norėtų padainuoti su tavimi). – nutraukė mane sesuo. Aš į ją atsisukau be galo nustebusiu veidu.
- I think she knows what she wants better (manau, kad ji geriau žino, ko ji nori). – nusijuokė dainininkas.
- I’m her twin sister, so I really know what she wants. Just… she is too shy (aš esu jos dvynė sesuo, taigi aš tikrai žinau ko ji nori. Ji yra per drovi tai pasakyti).
- Okay. What song would you like to sing with me? (Gerai. Kokią norėtum dainą sudainuoti su manimi?)
- Hurricane. (Uraganas) – atsakiau. Tai buvo vienintelė daina, kurią mokėjau. Buvau ją girdėjusi, kai Atėnė buvo įjungusi muziką ir girdėjau dabar per koncertą. Mano girdimoji atmintis po regos netekimo buvo pasidariusi tokia gera, kad mokėjau dainos žodžius, paklausius dainą tik du sykius.
- Okay. (Gerai.) – atsakė jis ir nusivedė mane į scenos vidurį. – Ready? (pasiruošusi?). – paklausė jis.
- No, but let’s do this. (Ne, bet pradedam.) – atsakiau besišypsodama.
  Kai praradau regėjimą, daug dalykų teko atsisakyti, ir teko daug ką atrasti iš naujo. Vienas jų – dainavimas. Dainuodavau gana retai, tik tuomet kai būdavau visiškai tikra, jog manęs niekas negirdi. Man mano balsas patiko, tačiau tikrai nemaniau ir iki šiol nemanau, kad jis yra toks gražus, kad būtų galima dainuoti prieš publiką. Vienąsyk Atėnė išgirdo mane dainuojant. Nesišaipė, tačiau prašė, kad dainuočiau ir prie jos. Kai išmokau matyti per seserį – dainavimą kiek primiršau. Tačiau negalėjau tapyti paveikslų tiek kiek norėjau, nes Atėnė nė neketino kiaurą dieną sėdėti ir spoksoti į popieriaus lapą. Visiškai suprantu ją. Tais momentais, kai sesė nenorėjo padėti man piešti, o eilėraščiams ir tekstams būdavau visiškai išsisėmus – imdavau dainuoti. Aš nenorėjau dainuoti su kuo nors priešais pilną salę žmonių. Tačiau Atėnė pamelavo tam, kad man parodytų, jog turiu gražų balsą. Ji norėjo parodyti, kad netekusi regėjimo nesu niekam tikusi.
  Paėmiau į rankas mikrofoną, kurį padavė dainininkas. Nutraukiau ryšį tarp manęs ir sesers. Bus lengviau dainuot tamsoje. Pradėjo groti muzika. Susikaupiau ir giliai kvėpavau. Mintimis vėl nukeliavau į savo auksinį pasaulį. Ten jaučiausi saugi ir nesijaudinau. Tenais stovėjau ant uolos krašto, žvelgdama į pienių lauką, besidriekiantį iki pat horizonto. Uždainavau su dainininku. Balsai nelabai derėjo, tačiau su kiekvienu žodžiu derinomės vienas prie kito, kol galiausiai išėjo visai neblogai. Įpusėjus priedainį, dainininkas leido man vienai dainuoti. Dainavau, ką jau padarysi. Vėliau jis vėl prisijungė. Minia ūžė ir švilpė. Tačiau aš vis įsivaizdavau stovinti ant uolos ir žvelgianti į geltoną lauką.
- You have a beautiful voice. Some trains and you could become a good singer. (Turi nuostabų balsą. Keletas muzikos pamokų ir tu taptum gera dainininke.)
- Thank you, but I don’t want to become a singer (ačiū, tačiau nenoriu tapti dainininke.). – atsakiau.
- Why? (Kodėl?) – nustebo jis.
- I know the price of popularity. I just want to live a peaceful life. (Žinau populiarumo kainą. Aš tiesiog noriu gyventi ramų gyvenimą). – atsakiau.
- As you wish. (Kaip nori). – atsakė jis. – What else you’re doing in your free time? (Ką dar veiki laisvalaikiu?)
- I write poems, stories. I used to play piano and read tons of books before becoming blind. (Rašau eilėraščius, apysakas. Prieš prarandant regėjimą grodavau pianinu ir skaitydavau daugybę knygų.) – atsakiau.
- Why did you stop playing piano? (Kodėl nustojai groti pianinu?)
- Because teacher didn’t know how to work with blind people and I don’t have enough money for buying a piano. (Nes mokytoja nemokėjo dirbti su aklaisiais ir aš neturiu tiek pinigų, kad galėčiau nusipirkti pianiną.)
- You know, I’ll buy a piano to you. (žinai, nupirksiu tau pianiną) – pareiškė solistas šiek tiek pamastęs.
- Why? (kodėl?) – paklausiau nustebusi, kai nutilo gerbėjų šūksniai.
- Because you are wonderful person and you really deserve something special. (Nes esi nuostabus žmogus ir nusipelnei ko nors ypatingo.) – atsakė jis mane apkabindamas per pečius viena ranka.
- Isn’t that just an empty promise, which one will be forgotten? (Ar tai nėra bevertis pažadas, kuris bus pamirštas?) – paklausė mano sesė, priėjusi prie mūsų.
- No. I do everything what I promise. (Ne. Aš viską įvykdau, ką pažadu.). – patvirtino solistas ir mus abi apkabinęs per pečius pasakė: - Those girls are wonderful. Thanks for being here. Give me your telephone number and I will let you go. (Šios merginos yra nuostabios. Ačiū, kad čia atėjote. Duokit savo telefono numerį ir būsit laisvos.)
 
  Nei aš, nei Atėnė netikėjome, kad tas dainininkas išties tesės savo pažadą. Juk jis garsus žmogus ir tenorėjo pasireklamuoti. Taip galvojome, kolei po kelių savaičių sulaukėme skambučio.
- Laba diena. – pasisveikino balsas iš telefono. – Čia Vesta?
- Taip. – atsakiau.
- Aš esu Tomas iš siuntinių tarnybos. Turime Jums siuntinį. Mes Jums jį atgabensime, tačiau reikia Jūsų adreso. – pasakė vyrukas.
- Koks siuntinys? – širdis ėmė plazdėti. Negi nuo to dainininko Jared‘o?
- Pianinas. – atsakė jis.
- Kas siunčia? – pasidomėjau.
- Siuntėjas norėjo išlikti nežinomu. – atsakė šis. – taigi, pasakysite adresą?
  Kai pasakiau visus duomenis ir pabaigėme pokalbį su Tomu, ėmiau kvatoti. Visgi jis atsiuntė pianiną. Būčiau pranešusi Atėnei, tačiau ji dabar buvo pasimatyme su latviu, su kuriuo susipažino per varžybas. Bet, manau, jog ji žino, kad džiaugiuosi. Jai grįžus papasakosiu viską. Tačiau negalėjau taip sėdėti ir tylėti, tad paskambinau draugei ir paklausiau ar galėčiau pas ją užeiti į svečius.
  Po dviejų dienų atvyko siuntinys. Jau buvome svetainėje paruošę jam vietą. Jaudinausi, nors pati nežinojau ko: ar dėl to, kad vėl galėsiu groti ar dėl to, kad man padovanojo tokią dovaną.
  Tuojaus pianinas buvo pastatytas į savo vietą. Jis atrodė nuostabiai ir jau norėjau dabar sėstis ir groti. Pakėliau dangtį. Ant klavišų gulėjo vokas. Paėmiau ir ištraukiau lapą iš jo. Atėnė priėjo arčiau, tad galėjome perskaityti, kas jame parašyta.

Dear Vesta,
I bought piano the same day I gave you a promise to buy it.  Now you must learn to play piano and go to singing lessons, otherwise I’ll take piano back. (Of course, I’m joking, but I don’t want that piano would stand in the room as a decoration). You’re special person and I believe you can do a lot, so don’t stop and keep improving your artistic skills.

P. S. We all are rapturous of your voice and golden heart. 

30 seconds to Mars

(Brangioji Vesta,
  Nupirkau tau pianiną dar tą pačią dieną, kai  tau pažadėjau jį padovanoti. Dabar privalai mokintis groti pianinu ir lankyti dainavimo pamokas, kitaip aš atsiimsiu dovaną. (Žinoma, aš tik juokauju, tačiau nenoriu, jog pianinas stovėtų namuose kaip dekoracija.) Tu esi išskirtinis žmogus ir tikiu, jog tu gali daug, taigi nesustok ir tobulink savo meninius gabumus.

P. S. Mes visi esame sužavėti tavo balso ir auksinės širdies.

30 seconds to Mars.)

- Sakiau, jog turi gražų balsą. – kumštelėjo mane Atėnė. – Ir žinok jis gerai sako, turėtum eiti į dainavimo pamokas. Vis vien namuose per daug sėdi.
- Nežinau...
- Net pats Jared‘as susižavėjęs tavo balsu, taigi tiesiog patepk rogutes ir čiuožk pas dainavimo mokytoją.
- Kaži ar tai gera mintis. – išsisukinėjau.
- Tu dar manai, kad tavo balsas negražus?! – riktelėjo sesuo. – minia per tą koncertą tiesiog ūžė ir ne vien dėl Jared‘o, o ir dėl to, kad tu juos sužavėjai savo balsu. Dievaži, kada išsivalysi ausis ir išgirsi savo balsą.
- Gerai, gerai, užsirašysiu į pamokas pas dainavimo mokytoją. – atsidusau. Ginčytis su Atėne beprasmiška.
- Nepasigailėsi. – nusišypsojo ji.