Rašyk
Eilės (72011)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2495)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







-    Rėjau, greičiau, ateik! - šaukiu taip garsiai, kad tikriausiai net mano tėvai girdi.
- Kas ... - klausia jis, pasirodęs po poros sekundžių.
- Žiūrėk, - parodau jam langą.
Priėjęs arčiau pamato ir jis.
- Negali būti, -  Rėjus pakratė galva, o tada kažkur išbėgo.
- Rėjau? - pašaukiau. Jis juk nepaliks manęs vienos?
- Nina, prašau, netrukdyk man dabar, - švleniai tarė jis, vėl atsiradęs šalia manęs, - Aš renkiuosi daiktus, visus svarbiausius, - tai pasakęs vėl pradingo. Greita reakcija.
Atsisukau į langą. Vos prieš minutę suėjo vidurnaktis. Aš stovėjau čia ir žiūrėjau. Svarbiausia, kad jis nepradingo. Dar niekada nesu to mačiusi. Pakraipiau galvą. Aš, žinoma, ir negalėjau matyti.
- Eime, - Rėjus paėmė mane už rankos ir pradėjo tempti.
Nežinojau ką daryti. Rėjus ėjo drąsiai, tarsi žinodamas ką daro.
- Jūs dar čia? - išgirdau Rėjų klausiant, visai nepiktai.
- Taip, jau norėjom važiuoti, bet... Na, pats matai, - jis ištiesė ranką į dangų
Tik tuomet aš pamačiau tai. Viska būtų gerai, jei šalia mūsų įprasto balto, dabar kiek įskilusio, mėnulio nebūtų atsiradęs naujas – beveik dvigubai didesnis nei įprastinis, raudonas, švytintis – antrasis mėnulis. Dabar jau buvo išlindę daugiau nei pusę. Atrodo, sustojo.
- Siaube! - aš užsidengiau burną ir pradėjau kūkčioti. Niekada nebuvau siaubo istorijų gerbėja. O mano stiprumas ir kietumas čia negelbėjo. Tuo labiau, kad prisiminiau Miriam. Ir visas jos keistas istorijas.
Rėjus staigiai griebė mane į glėbį ir tvirtai suspaudė.
- Viskas gerai, - ramino jis mane, - Tu saugi, - jis glostė man nugarą, o nuo jo kūno einanti šiluma ramino. Tada jis suėmė rankomis mano veidą ir pažvelgė tiesiai į apsiašarojusias akis, - Niekada neleisiu niekam tavęs nuskriausti.
Jis tai sakė taip užtikrintai. Staiga supratau, kad Rėjus man ne šiaip patinka – aš jį myliu. Tikrai myliu, nes nemanau, kad kas nors kitas priverstų mane patikėti tuo, ką jis kątik pasakė.
Deividas atsikrenkštė – jau buvau užmiršusi, kad jis čia.
- Mums reikia ką nors daryti, - pirmą kart prabilo Izabelė. Matyt, pamačiusi mane su Rėjumi nebesijuto taip nesmagiai, arba Deividas jai jau viską papasakojo.
- Važiuojam? - vis dar drebančiu balsu paklausiau.
- Taip, - atsakė Deividas, - Tik kur?
- Manau, parankiausia būtų važiuoti į centrą ar tiesiog kur daug žmonių – kad sužinotume kas vyksta.
- Kadangi daugiau pasiūlymų nėra, - Izabelė parodė į Deivido mašiną – automobilį atdaru stogu, - sėdam ir važiuojam, - ir ji jau patraukė link mašinos.
- Izabele, - man ištarus jos vardą ji kruptelėjo, - nežinau kaip tu, bet aš labiau noriu važiuoti tokiu automobiliu, kuris būtu su stogu ir atrodytų tvirčiau, - kadangi niekas nieko nesakė tęsiau toliau, - Turiu omeny tą mėlyną džipą, Deividai.
- Kokį? - nesuprato jis.
- Na, tą, - išpūčiau akis, kaip jis gali neprisiminti, - Kur tada, atsimeni, kai važiavom iš jūros... - prasmingai nutilau.
- Prisiminiau, prisiminiau, - nusijuokė Deividas. Tikrai, kad prisiminė.
Rėjus kiek suirzęs pažvelgė į mane. Jis vis vien turės susitaikyti su mintimi, jog aš ir Deividas turime istoriją.
Visi susėdome į Deivido raudoną automobilį ir nuvažiavome iki jo namų. Ten persėdome į džipą.
- Na, kur dabar, - nuo vairuotojo sėdynės atsisuko Deividas į mus.
- O jūs nemanot, kad mums reikėtų važiuoti dviem atskirom mašinom? - paklausė Rėjus.
- Ir kodėl gi? - nusijuokė Izabelė.
- Na, gal ir kvaila, bet pavyzdžiui filmuose visada rodo, kad ta mašina, kuria visi važiuoja – sugenda, tad jei važiuotume dvejomis ar net trejomis mašinomis, visada turėtume atsarginį variantą.
- Ai, - Izabelė surimtėjo, - Žinai, - tarė atsisukusi į Deividą, - manau – jis teisus. Taip daug geriau.
- Dar galėčiau paskambinti Kelei. Gal ir ji važiuotu su Rolandu, - pasiūliau aš.
- Gerai, tu bandyk prisiskambinti, - atsakė Deividas.
Jie pasinėrė į planavimą. Galvojo, kur toliau važiuoti ir ką daryti. Juk tikriausiai tai vyksta visame pasaulyje. Rėjus išskubėjo susirasti automobilio. Ir savo tėvo šautuvo.
Kelė neatsiliepė. Signalas pypsėjo, tačiau nieko daugiau. Galiausiai, atsiliepė balso paštas. Sausai tarstelėjusi „Paskambink“ numečiau ragelį ir įsijungiau į pokalbį. Deividas norėjo, jog važiuotume link oro uosto. Gal bus galimybė kur dingti. Aš, asmeniškai, maniau, jog reikėtų palaukti.
- Be Kalistos niekur nevažiuosiu, - tyliai ištariau, tačiau girdėjo visi.
- Pasiimsi kažkokią kvailą katę? Dabar ne laikas rūpintis augintiniais, - paniekinamai metė Izabelė.
- Žinai, - rodydama viršenybę atkirtau, - tu nepriklausai šiam ratui, tad geriau užsičiaupk ir džiaukis, kad keliauji su mumis.
- Aš miegu su Deividu, - jau bandydama mane supykdyti metė Izabelė.
- Na, tai nepadaro tavęs nare, - sausai atsakiau, paniekindamai nužvelgdama ją nuo galvos iki kojų. Gal ir turėjo neblogą figūrą, tačiau jos stilius buvo baisus. - Reikia kai ko daugiau, - kandžiai nusišypsojau ir nusisukau.
Izabelė žengtelėjo porą žingsnių atgal, pajautusi, jog, vienaip ar kitaip, katė nugalėjo. Tai yra, aš nugalėjau.
- Na, - paklausė Rėjus, nenumanantis, kas čia nutiko, - Kur dabar?
- Reikia pasiimti Kalistą, - pratarė Izabelė, nustebindama Rėjų. Jis aiškiai matė jos pralaimėjusią išraišką veide. Bet kas pamatytų. Tačiau Rėjus tik kilstelėjo antakį.
- Taigi, Ninos namai, - užbaigė Deividas, stengdamasis įvyrauti taiką.


*

Izabelė važiavo kartu su Deividu, o aš su Rėjumi. Važiavome tylėdami. Aš pradėjau mąstyti apie savo tėvus. Kur jie yra ir ar sveiki. Tačiau vengiau skambinti. Nenoriu nieko žinoti. Kol kas.
Prisimenu Miriam. Nors ji buvo maža – kai man buvo penkiolika, jai buvo vos penkeri, ji buvo nepaprasta. Mes buvome tarsi dvynės, kurias skyrė vos dešimtmetis. Ji turėjo taip pat turėjo šviesius plaukus, kurie krito stambiomis bangomis nuo jos liaunų pečių. Ji man priminė tas mažas balerinas grojančiose dėžutėse. Ji atrodė kaip tokia. Niekada nebuvau mačiusi keistesnio vaiko. Mes buvome neišskiriamos. Ji buvo tarsi mano vienos psichologė ar tarsi koks futuristinis dienoraštis su atsakomąja programa. Atrodė, kad ji supranta tiek daug. Ji pasakodavo man istorijas, o juk turėtų būti atvirksčiai.
Štai, būtent tos jos istorijos mane ir jaudino. Visos buvo labai įdomios ir bauginančios. Aš netgi pasidomėjau, ką ji veikia darželyje- iš kur traukia šias pasakas. Jos buvo siaubingos, man pašiurpdavo oda. Ir nors žinojau, kad tai jos vaizduotės vaisius, ji  jas pasakodavo taip įtikinamai. Tarsi jos iš tiesų būtų įvykusios. Ir tas žvilgsni jos akyse – tarsi žvelgtų į nebūtį. Į amžinybę. Ypač gerai prisiminiau vieną jos istoriją.

Mes su Miriam gulėjom prie baseino. Buvo vasaros pradžia. Saulė švietė ir kaitino mano kūną. Man patiko, kad aplink buvo tylu. Visi kiti grūdosi kitame baseino krašte. Jau nuo septintos klasės niekas nedrįsta prisiartinti prie manęs, nebent yra pakviestas. Ir, aišku, neskaitant kitų kietuolių.
Miriam rūpestingai tepė save saulės kremu. Aš juokdavausi iš tokio jos pedantiškumo. Baigusi ji laisvu mostu numetė buteliuka po gultu ir atsitiesė.
- Šiandien birželio keturioliktoji, - ištarė ji rodos nereikšmingą datą. Tačiau jos balse buvo girdėti tarsi pagarba.
- Ar šian turi įvykti kažkas svarbaus? - iškart paklausiau. Miriam nieko nemini, kas yra nesvarbu.
- Ne šiandien, bet po poros metų, - atsakė ji nepridurdama detalių.
- Po poros metų? Juk taip toli, - pasiskundžiau.
- Nesijaudink, tau jie neprailgs, - tarstelėjo Miriam labai rimtai. Tai buvo jos pirmasis ir paskutinis melas, nes tie keli metai, kol taiksčiausi su jos nebuvimu buvo ilgiausi, kokius kada turėjau.
- Aš alkstu, - tariau mūsų sava kalba. Mane labai juokino šie dalykai, tačiau darydavau beveik viską, ko ji paprašydavo.
- Ar tu pasiruošusi išgirsti pačią geriausią istoriją? - nekantraudama paklausė Miriam. Jso akys visada sublizgėdavo, kai ji ruošdavosi pasakoti.
- Na, gerai, - pasisukau ant šono, kad galėčiau žvelgti jai į veidą. Miriam žvitriai atsisėdo ir užsimerkė. Susikaupė.
- Diena prieš tai buvo graži. Kaip šiandien, - patikslino Miriam žvelgdama į vaiskų dangų, - Tu juk žinai saulės ir mėnulio meilės istoriją, taip? - paklausė Miriam ir tęsė, sulaukusi mano palinkčiojimo, - Taigi, jų istorija žvelgė į amžinybė ir pamatė tai, ko nesitikėjo pamatyti. Seniai, taip seniai, kad tą laiką, kurį mintyse pavadinai tuo seniau, dar turėtum padauginti iš dvidešimties kartų ir vis tiek nebūtų taip seniai, kaip vyko ši istorija. Mėnulis turėjo Saulę. Kol Jis neįsikišo, Mėnulis turėjo Saulę. Tačiau juk niekas nėra amžina. Negali būti. Saulė nebuvo Mėnulio. Jie, galima sakyti, galėjo rinktis – ar būti kartu ir pražūti, ar išsiskirti ir leisti gyvuoti vilčiai, jog kažkada jie nebebus „tik  žvilgsniai iš tolimos visatos“. Tai Jis padarė. Ilgą laiką buvo Mėnulio šešėlyje. Tačiau dabar jo laikas kilti ir šviesti. Artėja jo era. Ji bus galinga. Įsimintina. Ir pačiame gale, viso  viso ko gale, Mėnulis turės galimybę vėl pabūti su Saule.
Man nepatiko jos pasakojimas. Atrodė, jog skaito kažkokio filmo scenarijų.
- Vienintelis kelias... - jau prasižiojo Miriam.
- Žiūrėk, - nutraukiau ją, - Ar ten ne tavo draugės?
- O taip, tikrai, - nudžiugo ji ir nuskubėjo pas jas.
O aš likau galvoti apie savo tuo metu idealų gyvenimą.

- Apie ką galvoji? - pasigirdo kaip pro miglą.
- Apie KĄ galvoji?! - sušuko Rėjus.
Buvau visai atitrūkusi.
- Apie savo seserį, - atsakiau. Kai Rėjus su šeima čia atsikraustė, jau buvo praėję daugiau nei pusę metų nuo jos mirties. - Ji man pasakojo, jei teisingai suprantu, apie tai, kas dabar ir vyksta.
- Kaip suprasti? - nesuprato Rėjus.
- Ji buvo labai įdomus vaikas. Mėgo pasakoti visokiausias istorijas. O viena iš jų buvo apie mėnulį ir saulę, ir „jį“, - nesuprasdama gūžtelėjau pečiais. - Viskas buvo taip supainiota, bet man rodos gali pavykti išsiaiškinti. Tačiau reikėtų ramiai susėsti ir apsvarstyti.
- Ką nori pasakyti? Kad tavo sesuo galbūt matė... ateitį? - patikslino Rėjus.
- Nežinau. Bet ši istorija tikrai gali būti susijusi. Juk kalbėjo apie šią dieną, - atsakiau. - Ji visada buvo kitokia, bet aš tiesiog laikiau ją vaiku su lakia vaizduote.
- Jei jau taip, kaip visa tai baigsis? - paklausė.
- Nelabai supratau, bet Saulė ir Mėnulis susitiks prieš pat galą, kai tas „jis“ iškils. - vos slėpdama jaudulį atsakiau.
Rėjus neatsakė. Toliau važiavo paskui Deivido mašiną. Tikiuosi, Kalista nebus pabėgusi. Neištverčiau. Jau porą metų ji vienintelė padeda man išgyventi. Kai ji mirė, aš nežinojau ką daryti. Man buvo šokas ar kožkokios kitokios psichologinės problemos. Gulėjau psiciatrinėje, mat po nutikimo du mėnesius nekalbėjau. Visą laiką tylėjau. Ignoravau aplinką. Nevalgiau. Negėriau. Visą maistą man leisdavo pro šiaudelį. Buvau taip sukrėsta, jog net nemąsčiau. Galvoje buvo tuščia. Ir tik tada, kažkaip, gydytojai privertė mane prabilti ir įtikino, jog dabar man beliko gyventi toliau. Tuo metu jau buvau pakankamai sąmoninga, jog suprasčiau – jei nesielgsiu kaip jie nori, toliau čia gulėsiu. Tad net nemėginau jiems aiškinti, kad pats mano gyvenimas mirė kartu su ja. Grįžus namo, tėvai manęs paklausė ar nenoriu gyvūnėlio. „Lyg tas daiktas galėtų man padėti“ – buvo mano pirma mintis. Nebuvau ypač didelė gyvūnų mylėtoja. Tai Kalista mane pakeitė. Jie rado ją prie namų tvoros. Na, aš ją radau visai kitokioje vietoje, gal vidury miško, bet nebelabai svarbu. Jiems atrodė, jog buvo pamesta. Ir buvo, tik ne prie mūsų namų. Nežinia, tyčia ar netyčia. Taip ji atsidūrė namuose. Bet man reikėjo laiko prie jos priprasti. Ir tik kai ji, būdama vos kelių mėnesių – kaip nustatė veterinaras, apgyvė mane nuo pasiutusio meškėno, štai tada aš patikėjau jai savo sielą.
Rodos, mano namas stovėjo taip kaip ir stovėjęs. Tik raudona spalva jam žiauriai netiko. Iššokau iš mašinos jai dar nesustojus. Negaliu rizikuoti nei sekunde daugiau. Vos neišlaužiau durų. Viduje viskas vienoda. Baldų ornamentai išliko nepakitę. Viskas čia, tik kur mano Kalista? Bėgu į viršų. Į kambarį.
Ir jos nėra.
Štai čia mano gyvenimas baigsis dar kartą.
Niekada nebuvau gera pykčio laikytoja. Mano viduje jam vietos nėra. Pradėjau verkti. Noriu ką nors sugadinti. Savo duris – jos jau seniai man trukdė. Pačiupau šalia lovos stovinčią lemtą ir pradėjau daužyti. Žinoma, neapsiejau be riksmų ir verksmų. Taškiausi be gailesčio. Skaudėjo ir durims, ir man. Jaučiau šaltį. Rankomis tekėjo lipnus skystis. Kraujas – kas dar? Bet aš to ir norėjau – nukraujuoti. Nežinau, nukreipti skausmą kitur. Nuo minčių. Nuo savęs naikinimo. Aš negaliu gyventi kažkuo nesirūpindama. O Kalista, šiuo atveju, buvo mano „kažkas“. Aš toliau kentėjau. Šiltos rankos apkabino mane. Gal geriau būtų pasakyti – surakino, jog daugiau nebesusižaločiau. Ir aš jaučiau, kaip mane tempia žemyn. Štai tada užsimerkiau. Tikiuosi, kad amžiams.

Kalista sukinėjosi man ant kelių. Švelniai murkė. Ir tyliai. Aš mintimis ją išmokiau, jog garsiai murkdama ji man trukdo miegoti. Ji plona – taip ir nepriaugo svoriu. Kažkoks kaulų maišelis. Jos kailis trumpas, susimaišiusios ruda, gelsva ir juoda spalvos. Miela katytė. Tai diena, kai į miestą atsikėlė Rėjus.
Kalista pasimetė lauke. Pamatė pelę ir nusivijo. Aš išsekiau iš paskos. Nemaniau, jog ji sugrįš. Buvo beveik naktis, o į mišką aš naktimis nevaikšau. Jame nesusiorentuosi. Sekiau, kaip maniau, jai iš paskos. Nors, pasirodo, ji grįžo dar neišbėgusi. Grįžo pas mane. Tą dieną pasimečiau. Ir dar supratau, jog turiu pažinti mišką.
Kalista sukinėjosi aplink svečius mano surengtame vakarėlyje. Tai buvo pirmas kartas, kai ji matė tiek daug žmonių. Ji sekiojo paskui mane, nepaleisdama iš akių. Vos tik atsisėsdavau, užšokdavo ant kelių. Tačiau jos plaukai labai lipo ant mano suknelės, tad tekdavo ją nukelti. Ji mane nervino. Galiausiai, kai man visa tai atsibodo, piktai ją numečiau ant žemės. Ji nukrito ant nugaros – kas manė, jog katės visada ant kojų krenta? - ir aš išsigandau. Tačiau ji tik nubėgo. Pasijutau kiek blogai, tačiau buvo per daug linksma. Vėliau, kai visi prisigėrė, vienas bernas mane užspeitė į kampą ir pradėjo kabinėtis. Jokio Deivido ar Rėjaus tuo metu nebuvo, o kiti nematė. Ir Kalista šoko ant jo. Tą dieną aš jai visiškai atsidaviau.
Kalista gulėjo ant žemės. Susigūžusi nuo šalčio. Miauksėjo, bet niekas negirdėjo. Akys buvo užmerkto – buvo per jauna. Vos kelios dienas. Stebuklas, kad išgyveno. Aš ėjau namo. Pasivaikščiojimas mane kiek prablaškydavo. Ir išgirdau ją. Pasižiūrėjau šaltu žvilgsniu ir norėjau nueiti. Tačiau tada jos akys atsimerkė. Ir jos žvilgsni pažvelgė kiaurai. Tą dieną, Kalista surado mane.

O dabar aš turiu surasti ją.

*


Nežinia, kiek dabar laiko. Laikrodis rodo pusę keturių ryto. Bet ar taip yra iš tiesų...? Girdžiu Izabelę niuniuojant kažkokią kvailą dainą. Siaubinga. Atrodo, jog Deividas kalba telefonu. Įdomu su kuo. Gal su Kele? Rėjus sėdi šalia. Guliu jam ant kelių. Jis pirštai piešia ornamentus ant mano odos. Gerai, kad nekutena, nes labai nenoriu sujudėti.
Norėčiau, jog kas nors pasakytų: „Juk tai tik katė“. Tada galėčiau ant jų išsirėkti. Bet ne, jie mat tyli. Na ir gerai. Netikėtai Rėjui, nusimetu jo ranka. Niekas nebando manęs sustabdyti. Gal tik Rėjus pareiškia nežymų priekaištą, bet nepakankamai didelį. Šiu metu, turiu savo kelionės tikslą. Tai jos kambarys. Seniai jame nesilankiau. Anksčiau laikydavome kambario duris atidarytas, tačiau Kalista mėgdavo ten miegoti, o mamai nepatiko.
„Gražu“- pamaniau, įžengusi vidun. Mėlynai pilkos sienos, didelė lova – per didelė vaikui, graži balta spintelė. Štai ši spintutė. Tai jos man reikėjo. Priėjau prie jos. Jei neklystų, turėtų būti stalčiuke, medinėje dėžutėje. Štai ir ji. Atveriu ją. Medalionas nespindėjo, tik kiek švytėjo. Tamsus auksas. Įdomu, kas viduje. Kartą prašiau Miriam parodyti, bet ji nesutiko. O aš gerbdavau jos norus. Gerbsiu ir dabar. Užsikabinau jį ant kaklo. Jai jis buvo per ilgas, o man – kaip tik. Tai vienintelis dalykas, kurį pasiimsiu iš namų.
Sustoju prie jos lango. Dangus dar raudonas. Ir kada tai praeis? Raudonojo mėnulio daugiau, nei mačiau paskutį kartą. Žymiai daugiau. Žiūriu į jį ir matau, kaip juda. Visai kaip debesys – labai nepastebimai. Ir vėl man šmėkšteli mintis: „Jie susitrenks“. Ir susitrenkė. Garsas nepakeliamas. Atėjo iš niekus, iš tolumos, o skambėjo, rodos, visai šalia. Nugriuvau ant žemės. Pradingo greitai, kaip ir atsirado. Sūsidūrimo garsas. Dar apie minutę nieko negirdėjau.
Kiti. Pirma mintis, kurią sugebėjau išgirsti. Jau norėjau išbėgti, bet stabtelėjau prie durų. Apsižvalgau po kambarį. Tai paskutinis kartas, kada čia grįžtu. Nesvarbu, kokia bus pabaiga. Laikas paleisti... viską. Uždarau duris. Tačiau, šį kartą, tai reiškia daugiau, nei įprastai.
Izabelė tiesi sėdi ant grindų. Pagrindinės durys atidarytos. Aš ją šaukiu, bet ji negirdi. Deividas mojuoja jai prieš veidą, bet ji nemato. Apeinu jai iš už nugaros. Kad ir kaip šias pastarasias valandas jos nemėgau, nesusilaikau – aikteliu.
- Jos akys... - su siaubu nutęsiau. Mano balsas gergžda.
- Ar tai dėl triukšmo? - pasigirdo Kelės balsas. Lyg niekur nieko atsisukau į ją ir tada man toptelėjo: „Nuo kada ji čia? “.
- Kele? - gan ramiai paklausiau.
- Ni? - nudžiugo ji. - Tu sveika? - pripuolė ir apkabino ji mane. - Mes su Rolandu kątik atvažiavome. Tu man skambinai – aš kalbėjau su Deividu. - Kelė įtartinai pažvelgė į jį. Taip, tą akimirką aš prisimenu – skambutis.
- Tai, - vėl pažvelgiau į Izabele, - Kas jai nutiko?
- Kai nuskambėjo susitrenkimas, ji buvo lauke, - parodė Rėjus į praviras duris, - Per daug garso- konstatavo Rėjus.
Jis buvo ramus – jam ji absoliučiai nieko nereiškė. O štai Deividas, nors, pasak jo, ir mylėjo mane, lankstė aplink Izabelę, bandydamas ją atgaivinti. Toks keistas jo elgesys, dėmesys jai ir Rėjau dėmesys man blaškė Kelę. Juk ji dar nieko nežinojo.
- Ateik, - tyliai jai sušnibždėjau ir parodžiau į svetainę. Kelė tik nusekė iš paskos.
- Ar tu man paaiškinsi, kas čia darosi? - užsipuolė Kelė. - Gal dabar ir nelabai... - nutęsė ji, - geras, - atsargei ištarė, - laikas, tačiau nuo to neturėtų taip smarkiai pasikeisti elgesys. Deividas šokinėja aplink Izę, o ir Rėjus elgiasi kaip nesavas ir vis liečiasi prie tavęs.
- Mes tada kalbėjomės vakarėlyje, taip? - retoriškai paklausiau. - Taigi, kai visi išėjo, Rėjus pasiliko su manimi ir bla, bla, bla, bla, bla, bla, bla užklupau Deividą su Izabele ir permiegojau su Rėjum, nes supratau, kad jį myliu. Manau, - susimasčiau.
- Ar tu išprotėjai? - sušuko Kelė.
Aš tylėjau nuleidusi akis.
- Ar viskas čia gerai? - paklausė atskubėjęs Rėjus. Pažvelgiau į jį aiškiai, tik ne jam, suprantamu žvilgsniu, liepiančiu dingti kuo greičiau.
- Tu... tiesiog... ach... laikykis atokiau nuo mano Ninos, - tarsi užstojo mane Kelė. Aš tik gūžtelėau pečiais.
- Ji nežino, - negirdimai pasakiau Rėjui, pirštu rodydama į Kelę.
Rėjus pažvelgė į mane, į ją ir vėl į mane. Galiausiai, rodos, jam daėjo.
- Kele, - jau pradėjo sakyti.
- Gal tu dabar eik, - išsiveržiau iš Kelės glėbio. - Užsiimk Deividu, - didžiąjai mano sergėtojai negirdint sušnabždėjau Rėjui, stumdama jį link durų. Prieš jam paliekant mane vieną, atgręžiau jį į save. Man patiko, kad su juo, užtekdavo pasižiūrėti į akis ir suprasdavai, ką jis nori pasakyti. Bet gal taip yra tik man. Tačiau, reikia grįžti į realybę. Atsisukau į Kelę. Ši spoksojo į mane, rankas buvo susidėjusi ant krūtinės.
- Aš apie tai dabar nekalbėsiu. - apsisukau eiti. - Ar tu supranti, jis mano... jis mano „ žvilgsnis iš tolimos visatos“, - įterpiau Miriam frazę, kuri, mano manymu, labai čia tiko.
Kelė tik prisimerkė, tačiau iš akių mačiau, jog šiek tiek atsileido.
- Iš tiesų, manau, jog reikėtų važiuoti į ligoninę. - atsigręžiau, leisdama suprasti, jog kalbu apie Izabelę.
- Tikriausiai, - numetė Kelė, - Man visai vienodai, - sušnibždėjo.
- Ei, - nusijuokusi stumtelėjau ją, - Eik tik!
- Matai gi, einu, - nusimaivė Kelė. - O Rėjus, kaip, geras lovoj? - paklausė Kelė, taršydama man plaukus.
- Baik. - lyg ir paraudusi atsakiau.
Kol Kelė nuėjo aptarti minčių apie ligoninę, aš sustojau prie Rėjaus. Apkabino.
- Tu mano žvilgsnis iš tolimos visatos.. - sušnabždėjo man į ausį.
O aš tik tylėjau ir leidau sau tas kelias apkabinimo minutes.
2012-10-04 19:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-02 20:26
Dvasių Vedlė
Aij nu, pagaliau prasidėjo kažkas įdomesnio (fantastika!), bet autorė vis tiek užsispyrusi kiša savo herojus viens kitam į triusikus. Tas epizodas su suluošinta Izabele ir virtuvėje eržilus aptarinėjančias jos drauges, tai žiaurus. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-31 15:21
Mėlynojus
Savotiška muilo opera. Gali geriau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-07 20:05
Aurimaz
Kelė, Rėjus...
Kuo blogai Kotryna su Raimondu?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-05 13:47
St Sebastianas
Na, štai fantastika, galima tekstuką ir kitaip parakinėti.

Kokiu atstumu nuo šios chebrytės yra artimiausi žmonės? Na, juk bus bent keli šimtai kilometrų? Pabandykim įsivaizduoti situaciją: danguje atsiranda dar vienas mėnulis, kuris susidaužia su senuoju ir kas vyksta tuomet? Čia kažkas panašaus kaip būtų paskelbta, kad bus uždraustas alus ir seksas. Kas tuomet turėtų vykti? Taip, gatvėse bėgiotų galybė klykiančių žmogelių, kurie bandytų vienas iš kito atiminėti naudingus ir nenaudingus daiktus, kai kurie šokinėtų nuo stogų ar užsiimtų kokia kita veikla. Dabar atrodo, kad miestas išmiręs, tuštutėlis. Jame slampinėja tik keli hormonų audrose skestantys paaugliai. Be to, nereikėtų užmiršti ir to, kad doras amerikietis nepultų gelbėti pasaulio prieš tai neįsijungęs teliko ir nepasiklausęs prezidento kalbos apie tai, kaip jankiai turės eilinį kartą išgelbėti visatą.

Kaip suprantu čia bus nusivažiuojama į mistiką, tačiau vis dėl to buvo galima pagalvoti apie didelio dangaus kūno poveikį žemei. Mėnulis savo trauka atkelia milžiniškas vandens mases, tai kas turėtų darytis, kai atsiras dar didesnis kūnas šalia?

Epizodas kuriame nuskamba garsas iš esmės neaiškus - kas ten su kuo susidurė? Mėnuliai antrą kartą? Raudonasis mėnulis su Žeme? Raudonasis mėnulis su debesimis?

Negaliu susilaikyti nepakalbėjęs ir apie personažų elgesį.  Tarkime Izabelė netyčia sugebėjo įkišti koją į įjungtą elektrinę penkiasdešimties kilovatų galingumo mėsmalę. Kraujas srūva iš numaltos galūnės, taškosi ant sienų  ir grindų. Šalia stovi Kelė ir Nina ir jos kalbasi apie tai kieno pimpalas ilgesnis: Deivido ar Rėjaus? Miela autore, tu įsivaizduoji situacijos idiotiškumą? Dabar pabandyk įsivaizduoti kaip realus paauglys elgtųsi tokioje situacijoje? Tikėtina, kad apsižliumbtų ir apsisnarglėtų, žinoma, viską nufotkinęs sudėtų į snukiaknygę (savo nuotrauką taip pat, kad visi matytų kaip draugės gaila). Labai tikėtina, kad tuo pačiu metu padaryt ir krūvelę (dvi jei apsimovę stringus). Nė kiek neabejoju, kad priliptų prie telefono ir bandytų prisiskambinti mamai ir tėčiui. Gali būti tikra, kad niekam tuo metu būtų neįdomu kas su kuo dulkinasi. Jei nori tikroviškai aprašyti žmonių reakcijas tokioje ekstremalioje situacijoje pabandyk prisiminti kaip pati elgeisi kai buvo tikrai baisu. Gal kada vijosi koks didelis ar piktas šuo (jautis, šernas, maniakas su benzopjūklu ar pan.), gal teko matyti kaip kažkas kitam nutinka nelaimė (nutraukia ranką, partrenkia automobilis, pervažiuoja lėktuvas ir pan.), gal pačiai kada nutiko nelaimė (užvirto spinta, iš paskosvažiavo plentvolis be vairuotojo ir pan.). Jei kažkas tokio buvo gyvenime, tuomet tikrai suprasi, kad žmonės nesielgia taip, kaip tavo personažai. Vienas ar du gali išlaikyti šaltą protą ir elgtis taip, kaip reikia. Bet tikrai ne keturi.

Dabar stuktelėjo mintis, kad tavo tvarinėlis man primena serialą "Falling skies". Tai toks survivalistinis filmas, kuriame žmonės bando išgyventi ateivių ataką. Serialas balansuoja ant idiotizmo ribos, tarkime žmonės laisvai vaikšo atviroje teritorijoje,  o jų neaptinka. Arba tam, kad ateiviai nepastebėtų variklio skleidžiamos šilumos ant kapoto uždeda čiužinius ir tuomet ramiai važinėja. Tik ant motociklų kažkodėl nieko nededa, bet galbūt jie be variklių. Žinoma kaip ir kiekviename amerikietiškame filme turi būti šeimos drama ir kitos panašios nesąmonės. Nepaisant to, jį galima žiūrėti, kai nesinori apkrauti smegenų. Jei bandysi pažiūrėti kiek giliau - serialą galėsi suplėšyti į gabalus kaip kolorado vabalus. Lygiai taip pat galima skaityti ir šį tekstuką. Nesigilinant. Jei tik pabandai gilintis supranti, kad viskas sulipdyta iš kramtomos gumos ir sąvaržėlių: ką nors pajudinsi ir viskas pradės byrėti. Tačiau jei kyla mintis skaityti kažką kas visiškai neapkraus smegenų - galima. Suprantu, kad tai neskamba kaip komplimentas, bet vis dėl to tai yra komplimentas. Parašyti skaitomą tekstą jau yra nemažas pasiekimas.

Dar kartą pabambėsiu, kad reikėtų pradėti nuo trumpų kūrinių, tačiau suprantu, kad jaunimas senių neklauso.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą