Žvelk pro mano akis. (6 dalis)

Kūčių vakaras. Deja, šiemet kalėdinė nuotaika manęs nebuvo apėmusi. Per daug bėdų šiemet buvo aptemdę šventinę nuotaiką. Nei vienas iš mūsų šeimos nesijautėm gerai. Tik apsimetėme, kad mes esame laimingi, kaip zuikučiai, mat buvome pas močiutę. Pas ją kiekvienais metais susirinkdavo vos ne visa giminė. Nors močiutė buvo mano mamos mama, tačiau pas ją atvažiuodavo net iš tėčio giminių. Senelė gyveno kaime, prie upės. Jos namas nėr didelis, tačiau visi visad sutilpdavome. Bet kai namas knibždėte knibžda žmonių, kurie su tavim elgiasi kaip su ligone, nesugebančia net pati atsistoti nuo kėdės – tai yra nepakeliama. Ko gero kalėdos nuo dabar man taps didžiuliu išbandymu. Reikės kaip nors iškęsti perdėtą giminaičių rūpestį, kalbas apie mane ir nuolatinį klausinėjimą: kaip tau sekasi? Ar tau labai sunku? Vargšele, ar daug sykių buvai susižeidusi? Gal tau padėti? Gal tau padėti? Gal tau padėti? Kad ir kiek bandžiau jiems išaiškinti, kad aš puikiai susitvarkau, vis vien jie imdavo viską sakyt iš pradžių. Gerai, kad nors nekalbėjo apie teismą, ir su tuo susijusius įvykius. Bent jau ne prie manęs, nes kai aš būdavau kitam kambary girdėdavau, kaip jie šnabždėdavosi ir apie tai. Ši tema buvo pati populiariausia. Jaučiausi, kaip kokia brokuota, nurašyta prekė parduotuvėje, kurią numetė į kampą, visiems pasigrožėti ir apkalbėti, ir nė nesusimąsto, kad tas daiktas turi jausmus ir puikią klausą. Mano liūdesį pajuto Atėnė. Prašiau jai likti ramiai, bet kai pravirkau, sėdėdama palėpėje, pasislėpusi nuo visų, ji pratrūko. Nukūrė laiptais žemyn į svetainę ir ėmė kriokti ant visų ten esančiųjų:
- Koki jūs visi idiotai! Vesta ir taip daug iškentėjo, o jūs dar ją liūdinate! Ji dabar palėpėj verkia dėl jūsų, kvailiai neraliuoti!
- Vaikeli, raminkis. – pasakė teta Lina. – Mes nieko jai nepadarėme.
- Nepadarėt?! Cha, nepadarėt. Jo tikrai, nepadarėt. Jūs net neįsivaizduojate ką jūs darote. Mes jums sakėme, kad nė žodelio apie šių metų įvykius, kad nesistengtumėte Vestai padėti, kol ji pati nepaprašys, kad per daug ja nesirūpintumėte, nes jai yra skaudu, kai kiti jos gailisi, kai kiti žiūri į ją kaip į visišką invalidę, išsigimėlę. Jai tai yra skaudžiausia. Va, jūs čia sėdite ir kalbate apie jos bėdas, o ji viską palėpėj girdi. GIRDI! Ak, ir nesakykit, kad nežinote kokia yra aklųjų klausa. Liaukitės jūs vienąsyk elgtis kaip avinų banda!
- Atėne, liaukis. – sudrausmino mama. – žinai, kad taip negražu.
- O gražu, mam, kad jie skaudina Vestą?
  Atėnė išbildėjo iš kambario ir grįžo pas mane. Ji mane apkabino ir guodė. Nekenčiu žmonių nesupratingumo. Nekentėm abi.
  Tą vakarą grįžome svetainėn. Jie daugiau nelietė temos apie mano šeimos problemas ir nebesirūpino manimi. Norėdamos giminaičiams įrodyti, kad neesu bejėgė – prisijungiau prie Atėnės regėjimo ir nuėjau atsisėsti prie stalo be niekieno pagalbos ir netiesdama rankų, kad į ką nors neatsitrenkčiau. Kad sustiprinčiau efektą – stabtelėjau prie kreivo paveikslo ir ištiesinau jį. Buvo taip malonu per Atėnę stebėti ištysusius veidus. Sesė tyliai kikeno. Atsisėdusi prie stalo atsisukau į pusbrolį pasakiau, kad jam tinka raudonas megztukas ir nauja šukuosena. Jis buvo šokiruotas. Visi girdėję mane buvo nustebę. Jie nieko net nenutuokė apie mane ir Atėnę, o tėvai nors ir žinojo apie mūsų ryšį, bet nenutuokė apie mūsų galimybes. Bent jau iki šiol.
  Visas vakaras praėjo gana neblogai. Tik Atėnė laidė į visus „žudančius žvilgsnius“ ir tiek. Kalbėjomės įprastomis temomis, žaidėme žaidimus, būrėmės. Kai būrėme, lašindami karštą vašką į dubenėlį su vandeniu, aš visus nustebinau, pasakydama, kad mano išlašinta figūra panaši į širdelę, nes tokia forma ir buvo. Kuo toliau, tuo labiau giminaičiai ėmė keisti savo nusistatymą apie mane.
  Rytojaus rytą visi susirinkome svetainėje. Po eglute buvo daugybė dovanų. Aš visiems parašiau po kalėdinį eilėraštuką ir susukusi į ritinėlį – užkabinau ant eglutės, Atėnė nupynė apyrankes iš siūlų. Visi išsidalijome dovanas. Aš, kaip visada, iš giminių gavau daiktų, skirtų akliesiems: knyga, parašyta Brailio raštu, tamsinti akiniai, daikčiukas, pasakantis daikto spalvą, laikrodis, pasakantis laiką ir datą. Atėnė man padovanojo labai gražią suknelę: tamsiai mėlyną, iki kelių, šiek tiek pūstą ir su didele raudona juosta, juosiančią liemenį ir dailiu kaspinu kairiajame priekio šone. Labai apsidžiaugiau gavusi tokią dovaną. Tai pirmoji dovana šiemet, kuri nėra skirta aklajam. Atėnei padovanojau savo pieštą paveikslą. Ji jo labai norėjo. Paveiksle buvo pavaizduota mergina ant pačiūžų, daranti suktuką. Tėvams abidvi nupirkome albumą, į kurį sudėjome pačias gražiausias mūsų šeimos nuotraukas. Atėnei gimininės padovanojo įvairių daiktų: bokso pirštines, dainuojantį Kalėdų senelį, kojinę-taupyklę. Tačiau tėvų ir dar kelių giminaičių bendra dovana nudžiugino labiausiai. Jie padovanojo mums bilietus į „30 seconds to mars“ koncertą, kuris bus po mėnesio. Kažką buvau girdėjusi apie tą grupę, tačiau jais nesidomėjau. Kiek žinau, ta grupė kūrė dainas, kurios labiau patiko Atėnei, nei man. Bet aš irgi džiaugiausi.

- Vesta, varom į parką. Ten renkasi draugai. Nueisim šen bei ten papramogauti. – pasiūlė Atėnė.
- Gerai. – nudžiugau, kad neteiks ištisą dieną likt namuose. – kada?
- Susiruošiam ir einam. – pasakė sesė.
  Abi priėjome prie spintos ieškoti drabužių. Atėnė ieškojosi ko nors sau, o aš, naudodamasi jos regėjimu – sau. Pasiėmiau patogius džinsus, marškinėlius ir mielą megztuką. Apsirengėm, pasidažėm. Kai jau lipome laiptais, Atėnė prisiminė, kad pamiršo pasiimt telefoną, tad nušuoliavo aukštyn į kambarį, o aš tęsiau kelionę laiptais žemyn greitu žingsniu. Tačiau užkliuvau už kažko, kas buvo padėta ant laiptų ir persiverčiau. Iš pradžių rėkiau iš išgąsčio, o paskui – iš skausmo. Žvėriško skausmo kojoje.
  Tuoj pat prie manęs atsirado Atėnė. Ji pirmiausia klausė, kas nutiko, paskui kažką pamačiusi aiktelėjo.
- Kas yra? – paklausiau inkšdama iš skausmo.
- Tau lūžo koja. – pasakė tyliai.
- O Dieve... – suniurzgiau susiraukusi. Bandžiau neklykt. – kaip skauda... – norėjau per sesers akis pasižiūrėti, kaip atrodo koja, tačiau ji neleido. – leisk pažiūrėti.
- Ne. – atkirto Atėnė.
- Čia mano koja ir noriu pažiūrėti kaip ji atrodo. – bandžiau rimtai pasakyti, tačiau tai išėjo kaip šunelio inkštimas.
- Na jau tikrai ne. Dar apalpsi. – nutraukė mane Atėnė.
- Negi taip blogai atrodo?
- Tikrai neatrodo taip puikiai, kaip norėtųsi.
  Žinojau, kad ir Atėnei skauda, tačiau ji per bokso ir karatė treniruotes išmoko kentėti skausmą. Kartais, kai labai skaudėdavo ji nuo skausmo kažkaip, stebuklingu būdu atsiribodavo. Dabar ji darė tą patį. Cha, nesistebiu. Taip skauda, kad raivausi ant grindų geriau nei gyvatė.
  Sesė paskambino greitajai. Netrukus atvyko, per didžiulius skausmus įkėlė į greitukę ir nuvežė ligoninėn. Ten dar mane pakankinę su rentgenu ir kaulo įstatymu į vietą, uždėjo gipsą ant kojos. Kol tai darė, daktaras pasakė, jog turėsiu vaikščioti su ramentais. Akloji ir dar su ramentais. Ar galėtų būti geriau? Iš to ėmiau isteriškai juoktis. Sesė irgi nesulaikė juoko. Net daktaras, nors ir santūriai, bet juokėsi.
  Su ramentais nebuvo sunku vaikščioti, kai netoliese sukiojosi Atėnė. Tačiau vaikščioti vienai – tragedija. Todėl nusprendžiau, kad kol sesers nėra šalia – nesijudinsiu iš vietos. Nuo laiptų nusiverčiau mamai palikus savo batus ant laiptų. Ji tądien labai skubėjo, todėl per neapdairumą juos paliko netinkamoje vietoje. Nuo tada, kai susilaužiau koją, mama įvedė griežtą tvarką.