Rašyk
Eilės (71895)
Fantastika (2158)
Esė (1687)
Proza (10307)
Vaikams (2454)
Slam (47)
English (1088)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kai gimė pirma mergytė, Ventys labai nusivylė. Taip tikėjosi berniuko, o čia – še tau.
Prieš žmones, aišku, stengėsi nepasirodyti, kad taip labai pergyvena. Traukiamas per dantį kaimynų, tik juokavo kartu su jais.
– Dar ne paskutinis vaikas, bus ir daugiau. Dabar jau būsiu pasimokęs, – atsikalbinėjo Ventys, bet namuose iš karto parodė savo nepasitenkinimą.
Prie lopšio nėjo nė artyn, vaikščiojo piktas, paniuręs, lyg žemę būtų pardavęs. Griežė dantį ant samdinių, puldinėjo ant žmonos, reikalavo, kad neleistų vaikui verkti.
– Išgirsiu rėkiant, kaip mat atsidursi lauke su vaiku, – grasino Ventys, bet mergytė kad ir pamaitinta, kad ir pervystyta, kad ir supama bliovė ir dar tokiu stipriu balsu, kad motina ėjo iš proto, negalėdama jos numaldyti.
Laukan Ventys, aišku, jų neišmetė, bet būdamas įsiutęs kiek kartų pripuolęs  taip smarkiai purtė lopšį, kad kūdikis net iš vystylų išsinerdavo. Dėl to vaikas imdavo dar labiau rėkti.
Kai už metų gimė antra mergaitė, tai Ventys nieko nesigėdydamas dūko viešai. Tris dienas neišėjo iš karčiamos, o parsiradęs girtas dūko kaip beprotis, blūdijo po namus. Išdaužė puodynes, molinius bliūdus ir puodelius. Su tuo pačiu žarstekliu užsimojo ir ant langų, bet čia įsikišo bernas.
Pastvėręs gaspadorių už krūtinės, parbloškė jį ant grindų ir, paprašęs šeimininkės virvės, surišo. Surištą Ventį nunešė už mūrelio ir paguldė ant lovos.
Mergytė gimė neišnešiota. Mažutė, silpnutė, kūdutė... Visi kūdikiai rėkdami darosi raudoni, na o ši, kai ima rėkti, pamėlynuoja. O ir rėkimas ne toks kaip vaiko. Greičiau jau kaip besibaigiančio kačiuko kniaukimas. Nemokėjo vaikelis paimti krūties, o paimtas maitinti tik pačepsėdavo lupytėmis, atlošdavo galvytę, imdavo kniaukti ir pamėlynuodavo.
Visi matė, kad iš to vaiko nieko nebus. Gal prie geros, kokios nors ypatingos priežiūros būtų mergytė ir išgyvenusi, bet kai to nebuvo, tai dar kelias dienas pabadavusi, mirė.
Ventys dar neišsipagiriojo kaip reikiant, kai nebeliko to nelaimingo kūdikio, dėl kurio jis prikrėtė tiek kvailysčių.
Kai mirė mergytė, visi lengviau atsikvėpė, o labiausiai pats Ventys, bet, už kurio laiko sužinojęs, kad žmona vėl pastojo, tiesiai šviesiai pareiškė:
– Gims mergička – pasikarsiu!
Taip pagrasinęs jis nusiramino, bet sunku įsivaizduoti, ką pergyveno vargšė moteriškė tai išgirdusi. Per dienas ir naktis jai nėjo iš galvos mintis:
– O jei ir vėl mergytė? Pasikart jis, aišku, nepasikars, bet gyvenimo tikrai nebus. Jau anais metais pasirodė, kas per žmogus yra. Nėr ko tikėtis, kad bus protingesnis... O jeigu iš tikrųjų pasikars? Dieve, Dieve, ir už ką man toks kryžius? Kitų vyrai kaip ir visi žmonės... Ką Dievas davė, tas ir gerai, o šitas beprotis, tik gimus mergytėms, pats dūko ir kitus iš proto varė... O gal dabar gims berniukas? Ką gali žinot? – apsiramindavo moteriškė nenustodama vilties. Gal pasigailės jos Viešpats aukščiausias... Juk tiek ji meldėsi, užpirko mišias, lankėsi Šiluvoje... Net du kartus keliais apėjo apie bažnyčią... Vis ta pačia intencija...
Bet niekas nepadėjo. Kai atėjo laikas, Venčių vienkiemyje ir vėl atsirado mergytė. Pasirodė ji šiame pasaulyje nelaukiama, nekenčiama, niekam nereikalinga... Be tėvų meilės, iš karto pasmerkta našlaitės daliai.
Tėvas, sužinojęs kas gimė, trenkęs durimis išėjo iš namų, o motina apsipylusi ašaromis įsikniaubė į pagalvę ir nenorėjo vaiko nei matyti, nei maitinti.
Kelintą kartą gražiai suvystytą kūdikį prinešusi prie motinos, bobutė pribuvėja pagaliau supyko:
– Bijok tu Dievo, moteriške! Negi negirdi, kaip verkia alkana? Negi tau jos negaila? Per tiek pribuvėjos metų pirmą kartą matau, kad motina nenorėtų pamaitinti savo vaikelio... Su vyrais būna visaip, bet kad motina taip nemylėtų savo vaiko, dar negirdėjau.
Bobutės sugėdinta pirmą kartą paėmusi mergytę į rankas, Ventienė netruko pastebėti, kad mergytė kažkokia tamsi ir labai smukutė.
– Gal Dievas duos numirs? – be jokio gailesčio pagalvojo ji, bet mergytę pamaitino...
2012-10-03 10:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-03 16:29
Marquise
Na, man asmeniškai nelabai patinka kūriniai apie senosios Lietuvos kaimą, tačiau tai jau mano bėdos :)
Šis kūrinukas skaitosi lengvai, dėstymas aiškus, nuoseklus, kalba dera su pasakojimo laikotarpiu. Man tik viena vieta užkliuvo:

"Kai už metų gimė antra mergaitė, tai Ventys nieko nesigėdydamas dūko viešai. Tris dienas neišėjo iš karčiamos, o parsiradęs girtas dūko kaip beprotis"

Žodis "dūko" kartojasi dviejuose sakiniuose iš eilės. Gal vertįtų pakeisti kokiu kitu, bet čia smulkmena.

Šiaip vertinu tikrai neblogai, žiūrėsim, kas toliau dėsis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą