apie Nieką

Nuklydo kartą Kvailystė į sodo užkampį, kuriame jau senai niekas nebuvo lankęsis. Keletas kreivų obelaičių, nudžiūvusių serbentų krūmų ir begalės varnalėšų. Atrodė, kad net saulė vengė šitos vietos. “Brrr… Niūru, ” pamanė Kvailystė. Nusiskynė nedidelį obuoliuką ir atsikando.
- Ui… - susiraukė ir išspjovė. – Rūgštus be galo…
Nepatenkinta nužvelgė obuolį, ir švystelėjo į varnalėšas. Pasigirdo bumbtelėjimas, ir kažkas neaiškiai ir tyliai burbtelėjo kaži ką. Kvailystė apsižvalgė, tačiau pastebėjo tik sulingavusį varnalėšos lapą. Atsargiai priėjo prie jo ir pakėlė.
- Pasirodė turbūt, - sumurmėjo pati sau. – Nieko čia nėra.
- Netiesa! Yra, - paprieštaravo balsas.
- Yra? – sumirksėjo Kvailystė.
- Yra. Tai yra, esu. – atsakė.
- Kas yra? Tai yra esi? – Kvailystė apsidairė.
- Aš.
- Aš?
- Ne, ne tu.
- Ne aš?
- Ne tu. Aš. Niekas.
- Oi… - galutinai sutriko Kvailystė.
Pasitrynusi akis dar karta įdėmiai apžiūrėjo, kas slepiasi po plačiu varnalėšos lapu, tačiau rado tik pernykštį lapą ir žemės grumstą. Nieko.
- Na, aš gi ir sakau, kad nieko čia nėra, - nutęsė Kvailystė.
- Kaip tai nėra? – įsižeidė. – Sakau gi tau. Aš esu. Esu, girdi? Aš Niekas, ir aš esu!
- Na… Gerai, tu esi, - sutiko Kvailystė. “Juk, jei kažkas šneka, vadinasi, kažkas yra…” dar pamąstė. Nė pati nepajuto, kad balsu.
- Aš ne Kažkas. Aš Niekas! Kas per kvaila mergiščia! – jau ne juokais supyko Niekas.
- Aš Kvailystė, o ne mergiščia, - dabar jau Kvailystė įsižeidusi papūtė lūpas.
- Jei čia būtų Kažkas, tai manęs čia jau nebebūtų, - nesiklausydamas tęsė Niekas. - O kadangi Kažko čia nėra, vadinasi čia nieko nėra. Tai yra, aš esu… Tai yra…
Čia, atrodo, pasimetė jau pats Niekas ir nutilo. Ilgam. Kvailystė sutrikusi žvelgė sau po kojom. “Na, pernykštis lapas yra pernykštis lapas, tikrai ne Niekas… O ir grumstas taip pat yra grumstas, ” svarstė suraukusi antakius. “Et…” numojo ranka ir paleido varnalėšos lapą.
- Einu aš iš čia. Nedraugiškas tu kažkoks. Negeras. O ir obuoliai čia neskanūs, - pareiškė, nusisuko ir nupėdino pas Kutosiuką.
- Ir vis tiek aš esu, - pasigirdo pavymui. – nes jei manęs nebūtų, tai nebūtų nieko, o jei nebūtų nieko, tada… tada… tada nebūtų nieko… Tai yra aš bučiau, bet manęs nebūtų…
Kvailystė tik mostelėjo ranka. “Keistas tas Niekas. Tai jis būtų, tai jo nebūtų…” gūžtelėjo pečiais. “Bala nematė. Pas mus obuoliai vis tiek skanesni. ”