- - - - - - - - - - - - kartais bandai
pamiršti protinį skausmą,
būti šiek tiek legaliai pamišęs,
panašus į paukštį, varną, drugelį,
kurmį, kuris žinodamas, kad žus,
drįsta pereiti kelią.
Bet...
Ne.
Trypčioji, vingiuoji ties linija,
baimė pilna pašalinių akių –
įsikūnija prastovos.
Ir tik spalio klevai,
rasotai nuraudę,
juokiasi iš tavo kaulinio sąstingio.
"panašus į paukštį, varną, drugelį, kurmį," <- o gal užtektų, kurio nors vieno padaro tam panašumui nusakyti? ir varna ne prie paukščių visai kažkodėl. iš esmės tai juk tik kurmiui gal labiausia grėstų pereinant keliu būti suvažinėtam, o drugelis juk turi sparnus ir gali ištikšti ant priekinio stiklo važiuojant ypatingai dideliu greičiu. paukščiai, hmm.... ir varnos turi sparnus. gali praskristi aukščiau.
man būtų ir kurmio užtekę. bet kurmis aklas, tai vėlgi, baimes jausmo turbūt neturi, savisaugos instinktas išvystytas. ne visi kurmiai žūva. kai kurie sėkmingai pasiekia kitą kelio pusę, kuri, pasirodo, nė trupučio nėra saugesnė, už tą, kurią paliko. tokia pati, bet kitokia. baimė kupina pašalinių akių iš kitų dimensijųųų ūūū. silpnokas tekstas, va :]