Pažadai

Ko vertas pažadas įstrigęs gerklėje,
Jis skersas drasko kas švelnu dar likę.
Bet senas užmirštas ir surūdijęs yra
O  tie, kurie pažadėjo, širdy manoj numirę...
Ir ryju seiles, gal užges kartu su tais
Kuriuos palaidojau giliai paširdžiuose.
Gal gryno oro man įkvėpti leis,
Minkštai padėti galvą ir ramybę matyti akyse.
Bet ne... net tie, kuriems ramybės aš linkėjau,
Sugrįžta stovi priešaky...
Tai tu - juk aš tave mylėjau
Palikęs viską tu vėl stovi ir mane meldi.
Vėl pažadas po pažado skrieja į mane.
Akyse mano užsigriozdina paskutinė šviesa.
Vėl pažadas po pažado, kodėl tu sugrįžai?
Ar kažką naujo pasakysi nei prieš tai kai palikai?
Aš dėjau viltis, kad nugalėsiu rusenantį tave savy,
Persmelktą kūną kančios aš gyventi prikelsiu.
Bet kai stoviu tarp sienų, o rodos, kad skęstu tavo kuždesy,
Svajoju tik apie tai, kas bus kai užsimerksiu.
Griebiuos aš už gerklės kas dieną vis stipriau,
Ne aš žadėjau, bet atsakyti privalau.
Ne tu tikėjaisi, kad grįši į liepsnojantį glėbį,
Galbūt todėl ir pasiėmei prieš išeidamas skėtį.
Ir viskas, kas gražu į pelenus pavirtę
Viską, kas švelnu išdraskė pažadai
Nors mudu vienas link kito ir palinkę,
Liesimės tik lapais, nes visa kita suakmenėję stabarai.