minčių mechanizmai

Šiltos vakaro rankos glostė galvas,
kai gulėjom laukinės kriaušės pavėsy.
Aš ir aš,
dviese nuogi lyg nebaigtas eskizas,
lyg paukščių takas prieš Dievo langus paryčiais.
kalbėjom apie prasmę ir laiką, byrantį iš jaunų merginų delnų.
Kaip greit metai nusėda ant veido, rankų.
Susirango aplink liauną kaklą,
sugina romias mintis į bandą.
per anksti mums rodėsi iškreipta jaunystė,
Kaip greit apakom pačiam jėgų žydėjime.
Šlykštėjomės būsimu atvaizdu veidrody
ir mirėm be aukos.
Gaila.
Aš tariau sau pačiam,
kaip būtų gera išsukti varžtus iš gyvenimo mašinos,
pabirtų mintys beribėj erdvės pintinaitei.
Tyliomis naktimis katinai murkia lovoj ant kojų,
Sapnuoja vaikai
jūras, laivus ir banginį.