Dialogas su antgamtine būtybe - angelu (galbūt su angelu sargu). Klausiama pirmuose dviejuose posmuose "kodėl, kur" (šie klausimai užduodami dažno, patekusio į beviltišką padėtį, užklupus nelaimei), o trečiame posme patvirtinama esama tiesa, įsitikinama savo "neįgalumu".
Metaforizuoti posakiai: "miškai įsilieja į dangų" (medžiai sujungia žemę su dangumi; žvilgsnis nukreipiamas į pažinimo medį); "kryžių nulipdei negimusiai sielai" (nešti kryžių - vargti; visa numatyta To, kuris (yra suskaičiavęs net plaukus ant galvos) dar mums negimus žino viską); šermukšnis uogomis plakė (Šermukšnis - medis raudonomis uogomis. Tai nuo seno šventas lietuvių garbintas Gyvybės medis, sugebantis nubaidyti piktąsias dvasias ir net velnius.); gertas vynas iš judo taurės, išmainytas į motinos delnus (jei esama dvigubos žmogžudystės atvejų, tai šioje frazėje slypi dviguba apgaulė - išgeriama išdavystės taurė, kuri buvo pateikta taip gudriai, jog priminė švelnias motinos rankas).
Trečiame posmelyje (įsitikinimas, persunktas nusivylimo) - suvokiama pragaištinga žmogiškoji būtis/sunkus, tuščias buvimas (ir nesavaraniškumas, nesugebėjimas būti vienam) palyginamas su molio vaikštynėmis (kuriose kaip ir kūdikiai, taip ir suaugusieji privalo mokytis vaikščioti). Nusiviliama savo neįgalumu, silpnumu, bejėgiškumu: "atsiplėšti, pakilti nuo žemės/ gali tik tavo belyčiai (angelas neturi lyties, nes yra nežemiška būtybė, be nuodėmingų poreikių) sparnai".
Eilėraštis įtikina, jog žmogus bejėgis perprasti tai, kas nežemiška, bet klausdamas artėja transcendencijos link. Jo egzistencijos reikšmingumui pagrįsti reikalinga pažintis su aukštesnėmis būtybėmis.