Iliuzija 5

Tu grįžai toks ne kartą numiręs — brandus.
Atpažįstamo kvapo, tik veido per daug surimtėjusio.
Aš tau rodau įplyšusias sienas ir mūsų šunelio kapus,
Brukdama slogią naktį – kalbų nutylėjimus.
Ir  einu pro duris, kad paliktum tuščiam kambary,
Tepajustum, kaip smėlis už atlapo byra į atmintį.
Laiko čiaupas sugedęs ir tu jo atsukt negali,
Tik maldauti, kad  tiesčiau lyg  pagalvę  gludintą akmenį.
Aš kalta, kad kviečiu ir dėlioju vienatvės kortas,
Kad sapnuoju tą mudviejų šėlstantį ilgesio vakarą.
Bet iš tikro žinau — niekada nematysiu tavęs,
Tik blaškysiuos lyg šoko teorijoj ieškanti praktikos.