Debesų valdovė (2)

Majos tėčiui debesys nerūpėjo. Jis mylėjo mamą, o dar labiau mylėjo kalnus. Arba atvirkščiai – jis mylėjo kalnus, bet labiausiai mylėjo mamą. Bežaisdama mergaitė kartais svarstydavo, kaip yra iš tikrųjų. Tačiau gal tai nėra ypatingai svarbu – jei tėtis vežasi mamą į kalnus, tada gerai ir mamai, ir kalnams. Bėda tik ta, kad kalnų viršūnės dažnai slepiasi debesyse, todėl mama vėl užsiraukia arba visiškai atsisako kopti kartu, ir tada Majai atrodo, kad tėtis vis dėlto kalnus myli labiau nei mamą.
    Šiandien jis netikėtai susikvietė šeimą į virtuvę ir prabilo:
    – Štai, jau atostogos ant nosies.
    – Aha, – sutartinai atsiduso vaikai ir užgniaužė kvapą, nekantraudami išgirsti, kokie bus tėvelio planai.
    – Važiuosime į kalnus, taip? – išpoškino jis.
    Per akimirką lūkesčiai sudužo. Ir vėl kalnai, vėl kopimas. Vėl paniurusi mama, nes debesys... Debesys?
    Debesys?!
    Majutė net stryktelėjo nuo kėdės.
    – Tėti, ten bus debesys, taip? – sučiauškėjo viltingai.
    Nuo vakar ji mintyse buvo prikūrusi aibes slaptų istorijų apie tai, kaip gaudys debesis ir ką su jais darys. Kai visi debesys iš dangaus bus surankioti, mama taps tokia laiminga, jog nupirks milžinišką krūvą saldainių, kuriais ji galės pasidalinti su broliu. Tada Gvidas beprotiškai džiaugsis. O labiausiai džiūgaus ji pati, nes būtent ji bus padariusi visą šeimą laimingą.
    – Ne, debesų ten tikrai nebus, – tėtis pasisuko ir palaimingai nužvelgė mamą. – Važiuosim į Italiją. Ten aukšti kalnai ir beveik niekada nėra debesų.
    Svajonės dar kartą sutrupėjo.
    Mama nušvito lyg saulė, atsistojo, garsiai sučepsėjusi tris kartus pakštelėjo tėčiui į ūsus ir nuskubėjo krauti lagaminų. Tėtis liko stovėti šypsodamasis – dabar aiškiai galėjai matyti, kad jis myli mamą ir kalnus. Arba kalnus ir mamą.
    O Majai rūpėjo tik debesys. Išlėkusi į kiemą ji ėmėsi paskubom statyti laiptus – reikėjo kuo greičiau įkopti į dangų ir pasiekti bent vieną debesėlį, paliekant nedidelį plyšelį, pro kurį iš viršaus galės prasiskverbti geslvi saulės spinduliai, šiltai nušviesiantys visą žemę ir nudžiugisiantys mamą.
    – Ir vėl savo laiptus konstruoji? – užkalbino pro šalį einantis tėtis. – Greitai nebereikės statyti laiptų – Italijoje galėsi per akmenis ropštis į dangų.
    – O kas ta Italija?
    – Italija graži šalis, ten daug aukštų kalnų.
    – Ir visai nėra debesų?
    – Nėra.
    – O saulė yra?
    – Yra saulė. Daug saulės.
    – Daug saulių? Kiek? Dvi?
    – Ne, viena, – šyptelėjo tėtis, – bet daug saulės, – pridūrė svajingai.
    – Jei viena, tai tiek pat kiek pas mus, – atkirto mergaitė, stebėdamasi tėčio nesupratingumu.
    – Vaikeli, kur tu čia matai saulę? – pasišaipė tėtis užvertęs galvą į dangų.
    – Pamatysi, aš užlipsiu į dangų! – pasigyrė dukrytė.
    – Negi saulę užsimanei pasigauti?
    – Ne saulę. Debesis, – porino ji.
    – Et, svajoji... – mostelėjo ranka tėtis ir nupėdino savais keliais.
    Prišokusi Maja toliau puolė darbuotis prie statybų. Dangus dar labiau niaukėsi, debesys plaukė vos ne pažeme – pats tinkamiausias metas vieną iš jų nučiupti, tereikia visai nedaug pasilypėti.
    Tik kas bus, jei pagautas debesėlis pradės lyti? – nusigando ji. Kur tada jį dėsiu? Jokio gudraus sprendimo sugalvoti nepavyko, todėl ji nutarė kiek įstengdama skubintis, idant spėtų pagauti debesį, kol jis neprakiuro.